Praktikantė mokosi iš Šilutės ligoninės ortopedų-traumatologų

Daugelis medicinos studentų svajoja apie praktiką didžiosiose šalies gydymo įstaigose, tačiau G. Undžytė pasirinko mokytis iš rajoninės ligoninės gydytojų, specialistų. „Maža ligoninė, kolektyvas darnus, nedidelis studentų srautas – tai svarbu renkantis praktiką. Be to, ir patiems gydytojams įdomu pabendrauti su studentais, juos mokyti“, - apie savo pasirinkimą atlikti praktiką  Šilutės ligoninėje kalbėjo būsimoji medikė.

Sužavėjo iškart

Pirmoji praktika Šilutės ligoninėje G. Undžytei paliko gerą įspūdį, todėl ji vėl grįžo ir antrą, ir  trečią kartą praktikai.  Jaunosios gydytojos teigimu, šioje įstaigoje gera atmosfera, žmonės supratingi, atsidavę darbui, paslaugūs. Ji juokavo, kad praktika - tai nėra tik ligų istorijų nešiojimas iš vieno kampo į kitą. Jų metu būsimoji medikė stebėjo gydytojus, dirbančius operacinėje. Praleidus dvi savaites kartu su ortopedais-traumatologais, mergina neįsivaizdavo, kad šios srities gydytojų darbas ją sužavės: „Niekada net nesvajojau, kad mane gali sudominti ortopedija-traumatologija. Jei ir nemoki po antro kurso siūti žaizdų, rišti mazgų, skyriuje dirbantys gydytojai nelieka abejingi ir skiria laiko, pamoko. Jie dalinasi savo patirtimi: pasakoja, kokių atvejų yra turėję, kokios gali būti komplikacijos. Man patinka dirbti su jais, nes tai darbas ne tik iš vadovėlių, bet ir žinios iš gydytojų, jų patirties“.

Žinios, įspūdžiai

Anot G. Undžytės,  praktikų metu kiekvienas studentas nori įgyti praktinių įgūdžių. Ne išimtis ir ši studentė, kuri žinojo, jog galimybę pasireikšti turės Traumatologijos skyriuje. „Kai išmokau siūti, o operacinėje jaučiausi užtikrintai ir saugiai asistuodama gydytojui, supratau, kad Šilutės ligoninė pateisino mano lūkesčius. Kiekvienais metais, atvykstant pas tuos pačius gydytojus,  kurie jau žino, kiek aš moku ir sugebu, kiek atsakomybės man galima perleisti, vis sunkina užduotis. Jų dėka aš sukaupiau didelį žinių bagažą, įgijau savarankiškumo, nebijau prisiliesti prie paciento, žinau kaip su juo bendrauti“, - sakė G. Undžytė ir paaiškino, kad studentas gali dalyvauti bet kurioje skyriaus veikloje, jei tik turi noro.

Mergina save apibūdina kaip sudėtingą asmenybę. „Esu užsispyrusi, nes kai užsibrėžiu tikslą, privalau jį įgyvendinti. Matyt, tai priežastis, kodėl nebijau sunkaus darbo“, - sakė praktikantė. Ji prisiminė, kad pirmąsyk atvykusi į Šilutės ligoninę išgirdo medikus sakant, kad privalu užsiauginti storą odą.  „Aš žinau, kad iš paciento gali sulaukti visko. Kai žmogus yra neblaivus ar su tavimi elgiasi nepagarbiai ir nesupranta, ko tu iš jo nori, tada sunku dirbti. Pirmą kartą sunku matyti kenčiantį nuo skausmo, bet vėliau supranti, kad tokia yra simptomatika ir ėmiesi veiksmų, kad sumažinti pacientui skausmą“, - apie sunkumus darbe pasakojo G. Undžytė ir pridūrė, kad po truputį darosi atsparesnė panašiems išgyvenimams.

Darbas su vaikais

Praktikantė atskleidė, kad susipažinus su chirurgų darbu, ją sužavėjo ir urologija. Pasak praktikantės, darbas Traumatologijos skyriuje reikalauja daug fizinės jėgos, tačiau jai arčiau širdies. „Suaugusiam žmogui, kuris sveria 100 kg ar net daugiau, kažin ar galėčiau atstatyti rimtus lūžius, todėl galvoju ir apie vaikų ortopediją-traumatologiją“, - prisipažino ji ir pridūrė, kad rimtai svarsto ir apie urologės profesiją.