Prie tvenkinių – apokaliptiniai vaizdai, bet gamtininkai niokotojus gina

Kone kiekviename medyje matyti po 5-6 lizdus. Kiekviename iš jų – du suaugę paukščiai ir 2-3 jaunikliai. Pasak Daliaus, čia kormoranai rado gerą, ramią vietą veistis. Tikėtina, kad saugant sengirę Neringoje jie pabaidyti atskrido iš Juodkrantės.

„Saugokitės, apvems apvirškinta žuvimi!“, – vaikščiojant su fotografu po kormoranų perimvietę perspėjo D. Kuzma, kur tarp nubalusių medžių ir nudegintos žolės mėtėsi pūvančios žuvies klodai. – Tik pažiūrėkite, kokias žuvis lesa ir atryja – starkiai, ešeriai, žiobriai, kuojos... Tokio dydžio žuvis mes paleidžiame“, – pirštu rodė žvejys.

Braunantis tarp krūmynų ir nulūžusių medžių šakų, žmonių išsigandę paukščiai tuoj pat spjaudavo prarytą ir apvirškintą žuvį – taip jie bando palengvinti savo svorį, kad greičiau galėtų pasprukti. Tad einant pro nubalusius medžius palei tvenkinių pakraščius tenka pasisaugoti atakos iš dangaus – kormoranų išmatos ir apvirškintos žuvies gabalai vienas po kito krenta tarsi sviediniai.

Pasak žvejo, tūkstančiai kormoranų kasdien vien Kuršių marių Lietuvos teritorijoje sulesa reikšmingą kiekį žuvies. „Per dieną vienas kormoranas sulesa apie 500-600 g žuvies. Gamtininkai mums pasakoja, kad jie lesa tik menkavertę žuvį. Štai akivaizdus pavyzdys – atryti ešeriai, starkiai, kuojos. Ar tai menkavertė žuvis?“, – retoriškai klausė žvejys. Anot D. Kuzmos, žuvį mariose išlesančių kormoranų išnaikinti nereikia, tačiau reguliuoti jų populiaciją – būtina. „Kormoranai gaudo viską iš eilės – jie nesirenka žuvies. Kadangi tvenkiniuose ta žuvis visa jau išgaudyta, tai jie skrenda į marias. O jei kormoranų populiacijos nereguliuos, jų per kelerius metus padaugės tris kartus. Be to, žala gamtai daroma, kai dėl šių paukščių išmatų nudžiūva medžiai ir kiti augalai“, – tikino žvejys.

Gamtininkai: kormoranai žalos nedaro

Ventės rago ornitologinės stoties vyr. ornitologas Vytautas Jusys portalui lrytas.lt teigė, kad žvejai kormoranais visuomet skundžiasi. „Žmogui juk visada blogai. Rusniškiai, matyt, iš bado miršta, mat kormoranai juos apvalgo“, – ironizavo ornitologas. Anot V. Jusio, aplink minėtus apleistus tvenkinius įsikūrę kormoranai jokios žalos nedaro: „Gamta gamtai žalos nedaro. Nebent tik žvejams visad žuvies negana“.

Jam pritarė ir Nemuno deltos regioninio parko ekologas Robertas Kubilius. „Žmonėms gali pasirodyti, kad visos paukščių rūsys, kurios lesa žuvį, daro žalą. Nepavadinčiau tai žala. Bet kuri paukščių rūšis, kuri lesa žuvį, ieško maisto. Tiesiog yra tokia situacija, kad kormoranai šiuo metu dominuoja. Tačiau kitos paukščių rūšys taip pat darbuojasi savo snapais. Tik tiek, kad jos nėra taip išvaizdžiai pateiktos, kaip kormoranai. Juk kiek yra ir didžiųjų pilkųjų garnių, kiek dančiasnapių ir kitų“, – aiškino ekologas R. Kubilius.

Ornitologas V. Jusys patikslino, kad šiuo metu Lietuvoje yra apie 5-6 tūkst. kormoranų porų: 2 tūkst. prie Uostadvario, 3 tūkst. Juodkrantėje ir apie 1 tūkst. porų pavienėse nedidelėse kolonijose visoje Lietuvoje, prie tvenkinių ar ežerų. V. Jusio teigimu, į Rusnę kormoranai galimai atskrido iš Juodkrantės, kur siekiant apsaugoti sengirę, šių paukščių populiacija yra nuolatos reguliuojama. „Taip, sengirę Juodkrantėje jie savo išmatomis nuniokojo, bet tai tebuvo 10 hektarų. Ir tai kormoranai padarė per 30 metų. O kiek tokių miškų patys žmonės iškerta – pažiūrėkit, juk visi miškai šachmatų lentomis tapę“, – aiškino ornitologas V. Jusys.

Nors medžius kormoranai nudergia taip, kad šie nudžiūva, ekologas R. Kubilius žalos tame neįžvelgia. „Gluosniai, kurie prie tvenkinių sunyksta, nėra saugotina medžių rūšis. Žinoma, nekalbu apie Kuršių neriją arba jei kokiame ąžuolyne įsisuktų. Tada galima būtų kalbėti apie žalą. Bet dabar naikinti paukščius, kad išsaugotume gluosnių alėją – neįžvelgiu čia prasmės“, – sakė Nemuno deltos regioninio parko ekologas.

Populiaciją reguliuoti reikėtų

Ornitologo teigimu, kormoranų populiaciją reguliuoti reikia, tačiau tik tenkinant žmogaus poreikius. „Populiacijos reguliavimui neprieštarauju. Štai mariose, kai kormoranai migruoja, matyti palei vandenį ištisi kilometrai šių paukščių. Taip, toks kiekis kormoranų gali sulesti ir 5 tonas žuvies per dieną. Tačiau populiacijos reguliacija reikalinga tik dėl žmogaus“, – sakė ornitologas.

Pasak Nemuno deltos regioninio parko ekologo R. Kubiliaus, ne vienerius metus kormoranų perimvietės buvo stebimos ir jų populiacija buvo mažinama Briedžių saloje, dešiniajame Skirvytės tiesiosios krante. Šį pavasarį toje vietoje jau neaptiktas nė vienas lizdas. Ekologo manymu, valdyti populiacijos augimą reikia, tačiau kur jie veisis – didelio skirtumo nėra, mat kormoranai skrenda maitintis į tas pačias vietas – Kuršių marias ir Nemuno deltos atšakas. Be to, net ir išvijus kormoranus iš Uostadvario tvenkinių, paukščiai gali vėl sugrįžti – čia pat už 5 km kormoranai veisiasi Kaliningrade. Tad tikėtina, kad iš Briedžių salos, Juodkrantės ar Kaliningrado vietos didžiulis būrys kormoranų persikėlė ir į apleistus Uostadvario tvenkinius.

Pasak R. Kubiliaus, atlikus paukščių skaičiavimus, duomenys bus perduoti Aplinkos ministerijai. „Tuomet specialistai priims sprendimą – skirti lėšų šių paukščių populiacijos reguliavimui ar ne“, – tikino ekologas.

Baidydami paukščius gamtą žaloja patys žmonės

Kuršių nerijos nacionalinio parko ekologės Emilijos Razmienės manymu, žalą gamtai daro žmonės, o ne paukščiai. „Mes žalojame gamtą baidydami tuos paukščius. O jei žvejai skundžiasi, kad žuvies trūksta, tai reikia tikrinti faktus – kada jiems tos žuvies pradėjo trūkti? Ar kai kormoranai atsirado, ar kai verslininkai patys tą žuvį dideliais kiekiais ėmė gaudyti“, – sakė ekologė.

Anot jos, reguliuoti kormoranų populiaciją galima nebent tik siekiant apsaugoti sengirę Kuršių nerijoje. Ir nors miškus saugoti reikia, paukščiai taip pat turi turėti savo perėjimo vietą. Be to, reikia taip apskaičiuoti reguliavimo veiksmus, kad nekiltų pavojus ir pačiai kolonijai, nes ji gali skilti. „Tada turėtume 2-3 mažesnes kolonijas ir netrukus įsijungtų kiti gamtos procesų mechanizmai: paukščiai gali pradėti anksčiau perėti, dėti daugiau dėčių. Paukščio perėjimo instinktas yra labai stiprus – jis netrukus suksis naują lizdą ir reiks baidyti ne tik jauniklius, bet ir šaldyti naujas dėtis“, – tikino E. Razmienė. Anot jos, nubaidžius kormoranus, šie grįžta, vėl šildo tą kiaušinį ir laukia, kol tas kiaušinis galų gale susprogta. „Tai yra paukščio kankinimas“, – sakė ekologė.

Ir net išvijus visus kormoranus iš dabartinių jų perimviečių, gamtoje tuščia vieta ilgai neužsibūtų – kormoranai atskristų iš kaimyninių šalių ir kitų vietų.

Kormoranas – vietinis paukštis

Nors įprasta manyti, kad didieji kormoranai yra invazinė rūšis Lietuvoje, gamtininkai tai neigia. „Maždaug 18 amžiuje jie gyveno Lietuvoje. Vėliau buvo išnykę ir po šimto metų vėl sugrįžo“, – tikino ornitologas V. Jusys. Jam pritarė ir Nemuno deltos regioninio parko ekologas R. Kubilius. „Invazinis paukštis būtų tas, kurį kas nors atvežtų narve, paleistų ir jis pritaptų. O kormoranai pas mus atskrido su klimato kaitos procesais. Taigi jie yra savame kieme“, – teigė ekologas.

Šiuo metu didžiųjų kormoranų populiacija reguliuojama aplinkos ministro įsakymu. Juo siekiama, kad gausos reguliavimo priemonėmis būtų stabilizuotas didžiojo kormorano populiacijos dydis siekiant sumažinti jų daromą žalą saugomoms teritorijoms, žuvininkystei, miškininkystei. Didysis kormoranas (lot. – Phalacrocorax carbo) yra kormoraninių šeimos paukštis. Jo plunksnos juodos, pagurklis baltas, snapas juodas smailiu lenktu galu, kojos su plaukiojimo plėvėmis. Suaugę paukščiai sveria 2 230-3 600 g. Lietuvoje jau 18 amžiuje buvo žinomos ir aprašytos dvi didžiųjų kormoranų kolonijos, bet 20 amžiuje didžiųjų kormoranų kolonijos Lietuvoje išnyko. 1985 m. pirmoji perinti didžiojo kormorano pora buvo aptikta Elektrėnų vandens saugyklos saloje. Didysis kormoranas yra migruojantis paukštis. Lietuvoje užaugę didieji kormoranai žiemoja Centrinėje Europoje. Didieji kormoranai daugiausia minta žuvimi, taip pat vėžiagyviais, varliagyviais, moliuskais ar paukščių jaunikliais.

lrytas.lt