Šilutiškiams įteikti „Tautos šimtamečiai ąžuolai“

„Šimtmečio atradimas“ - Vilijai Eičienei.

Žemės ūkio ministerija, minėdama Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, kaimo šviesuolius bei iniciatyvas pagerbia neeiline dovana – Stelmužės ąžuolo palikuonimis. Šiuo metu stelmužiukai dar auga laboratorijoje, todėl laureatams įteikti ąžuoliukų pasai, o jau ateinantį pavasarį ąžuoliukai pasieks laimėtojus ir įleis savo šaknis šiuose rajonuose.

Vilijos Eičienės gimtinė – Buikiškės kaimas. Čia gimė, augo, čia ir šeimą sukūrė. Augina 4 sūnus, du dar mokosi, o du dvyniai broliai jau baigę aukštuosius mokslus įsitvirtino Lietuvoje. Darbšti šeima, Vilija ūkininkauja, tačiau atranda laiko savo pomėgiui – fotografuoti. Fotografijomis garsina gimtąsias vietas, surengė ne vieną fotografijos parodą. Vilija dalį savo laiko skiria ir visuomeninei veiklai. Kartu su šeima aktyviai dalyvauja Degučių bendruomenės ,,Rytdiena“ veikloje. Ji savo nuoširdžiu darbu pelnė žmonių pasitikėjimą, yra sumani ir atsakinga seniūnaitė.

V. Eičienė dalyvavo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio projekte ,,LT 100: mano kelionė Lietuvai“, kurį organizavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Projekte buvo pateikta 100 taškų, kuriuos reikėjo aplankyti, nufotografuoti ir įkelti į interneto svetainę. Taip prasidėjo Vilijos kelionė aplink Lietuvą. Projekto tikslas buvo kuo plačiau pažinti Lietuvą, iškilias asmenybes, žymias vietoves, papročius bei tradicijas. Vilijai už dalyvavimą projekte įteiktas LR kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson padėkos raštas. Norėdama, kad prisiminimui išliktų gražiausios šios kelionės akimirkos, visas fotografijas autorė sudėjo į vaizdo įrašą ,,Mano dovana Lietuvai“, kurį ir pristatė Degučių bendruomenei.

„Šimtmečio linksmiausieji“  - Juknaičių kaimo bendruomenė

Juknaičių bendruomenė savo veiklą pradėjo 2003 metais. Už bendruomeniškumo skatinimą, kūrybiškumą, aktyvią ir produktyvią projektinę veiklą gerinant bendruomenės gyvenimo kokybę, jaunimo užimtumo skatinimą bei kultūros vertybių puoselėjimą Juknaičių bendruomenė yra susilaukusi padėkų bei dovanų iš Lietuvos Respublikos Seimo, Žemės ūkio ir Kultūros ministerijų, Šilutės rajono savivaldybės. Per 2013-2018 metų laikotarpį Juknaičių bendruomenė yra pateikusi ir įgyvendinusi 207 tūkst. eurų vertės projektų. Bendruomenės žmonės - aktyvūs, noriai dalyvaujantys įvairioje kultūrinėje veikloje pagal savo gebėjimus. Jie šoka šokių kolektyve „Juknaičiai“, dainuoja moterų vokaliniame ansamblyje „Vėjūnė“, vaidina mėgėjų teatro kolektyve „Motyvas“, domisi krašto istorija. 2015 metais apie bendruomenės veiklą buvo pasakojama Zitos Kelmickaitės laidoje „Ryto suktinis“. 2016 m. Juknaičiai tapo Lietuvos mažosios kultūros sostine.

Bendruomenė savo veiklos svarbesnius įvykius įamžina sodindama medelius arba giraites, kurių jau yra septynios: „Naujagimių giraitė“, „Abiturientų giraitė“, „Vasario 16-osios giraitė“, „Maumedžių giraitė“, „Europos parkas“, „Dainuojančių klevų giraitė“, „1 000 berželių alėja“, „Naujagimių giraitė“ pradėta sodinti prieš 37 metus. Ši tradicija tęsiama ir šiandien. Kiekvieną pavasarį, šeimoje gimus sūnui, pasodinamas ąžuoliukas, o dukrytei – liepaitė.

„Šimtmečio amatų puoselėtojas“ – Ramutė Šveikauskienė

Kiekviename kaimelyje ar miestelyje yra moterų, kurioms rūpi ne vien tik jų kasdienybė. Viena iš jų, Juodžių kaimo šviesuolė Ramutė Šveikauskienė. Ši moteris rajone gerai žinoma visuomenininkė, kraštotyrininkė, kelių poezijos knygelių autorė. Buvusi Žemaičių Naumiesčio „Gerumo namų“ vadovė, Juodžių kaimo seniūnaitė. Išėjusi į pensiją ir likusi viena, Ramutė nutarė saviesiems pomėgiams skirti daugiau laiko. Beveik du dešimtmečius kauptus senovinius rakandus, skaičiuojančius kelių dešimčių ir net šimtų metų amžių, bei sovietmetį menančius lietuvių gyvenimo atributus kaupianti moteris juos laiko suremontuotame ūkiniame sodybos pastate, kur juos pamatyti gali visi, kas nori. Ekspozicijoje - senutėliai baldai, avalynė, šviestuvai, drabužiai ir namų apyvokos reikmenys. Vieni iš kitų nugirdę apie kaimynės pomėgį, senovinius daiktus jai nešė kone visi aplink gyvenę žmonės - dovanojo įvairių pintų daiktų, indų ir pinigų, net Smetonos laikų litą, išsaugotas maldaknyges ir keletą senovinių buities apyvokos daiktų.

Būdama Juodžių kaimo seniūnaite ne kartą surengė ant to paties pavadinimo piliakalnio savo kaimo pakraštyje sąšauką „Piliakalnių šviesa”, skirtą Mindaugo karūnavimo dienai. Bet ir tuo krašto istorijai neabejinga moteris neapsiriboja, ji ėmėsi ir raštu sisteminti savosios apylinkės istoriją. Tuose raštuose savo vietą randa ne tik čia gyvenę žmonės, jų sodybos, įvairūs faktai, bet ir vietos piliakalnio, senesnių medžių ir kiti objektų aprašymai. Šie motyvai atsispindi ir jos poezijoje. Autorė kuria tai, ką mato savo akimis ir jaučia širdimi. Tiek poezijoje, tiek tautodailės darbuose jaučiama šiluma, sklindanti gerumo šviesa. Tai jautrios, atviros ir meniškos sielos žmogaus kūryba.

„Šimtmečio tautiškiausia bendruomenė“ – kolektyvas „Pilutė“

Folkloro kolektyvas „Pilutė“ susibūrė 2000 metais. Kolektyve net 24 dalyviai, kurių dauguma - Degučių bei aplinkinių kaimų gyventojai pagal amžių nuo vaikų, kurių mažiausiam 10 metų, iki garbaus amžiaus. Į kolektyvą įsitraukė ir tradicinių amatų meistrai bei kulinarinio paveldo žinovai. Kolektyvo repertuaro pagrindą sudaro paribio žemaičių folkloras. Vieni iš svarbiausių keliamų tikslų – kūrybiškumo ugdymas bei teigiamas požiūris, meilė etninei kultūrai. Kolektyvo dėka bendruomenės vaikai skatinami dalyvauti kalendoriniuose renginiuose, savo kūrybą perteikti įvairiomis priemonėmis ir būdais (žodžiais, garsais, simboliais ir kt.), jiems sudaromos sąlygos įžvelgti, pastebėti, mąstyti ir eksperimentuoti, išgyventi kūrybos ir atradimo džiaugsmą. Remiantis tradicijomis kolektyvas ieško naujų saviraiškų formų. Folkloro kolektyvo dėka bendruomenės vaikai ir jaunimas supažindinami su tradicijomis, pasakojamąja tautosaka. Kolektyvas dalyvauja įvairiuose rajoniniuose bei seniūnijos renginiuose, bendruomenės organizuojamuose renginiuose. Nors pasikeitė ne vienas vadovas, bet kolektyvo branduolys išliko iki šiol toks pat. Daugiau kaip 13 metų „Pilutei“ vadovauja Adma Baltutienė.

„Jauniausias šimtmečio lyderis“ – Dovydas Lengvinas

Dovydas Lengvinas - aktyvus, darbštus jaunas žmogus. Jis gimė ir augo Degučių kaime. Dar tebesimokydamas Degučių pagrindinėje mokykloje jis organizuodavo jaunimą sportui, yra surengęs ne vienas rankų lenkimo varžybas. Jau šešeri metai kaip Dovydas baigė Aleksandro Stulginskio universitetą. Jam sugrįžus į kaimą, jaunimas tapo aktyvesnis, jau keletą metų organizuoja paplūdimio tinklinio varžybas, kviesdamas jaunimą iš viso rajono. Net neprašomas jis paruošia tinklinio aikštelę žaidimui. Žiemos sezono metu organizuoja ledo ritulio varžybas taip pat kviesdamas komandas iš viso rajono. Į varžybas atvažiuoja net po šešias komandas, praėjusiais metais buvo atvykusi komanda net iš Kauno. Visada prisideda prie tradicinės vasaros šventės organizavimo. Jam pavestus darbus atlieka kruopščiai ir sąžiningai. Dovydas ne tik aktyvus bendruomenės veikloje, jis ir ūkininkauja: augina mėsinių galvijų bandą, ruošia mėsos perdirbimo cechą.

„Regiono šimtmečio palikimas“ – Vanagių piliakalnis

Vanagių piliakalnis yra 200 metrų į šiaurės rytus nuo Žemaičių Naumiesčio bažnyčios. Jis - Vanagio upelio kairiajame krante esančioje kalvoje plokščiu viršumi. Šiek tiek duomenų apie šią kalvą yra surinkęs vietos kraštotyrininkas B. Orentas. Pasak jo, šią vietą piliakalniu vadino vienas senas žmogus, o kalvoje esančio tunelio, vedančio į bažnyčią, iki šiol niekas dar netyrinėjo. Ir dabar dar yra aiškiai matyti įėjimas ,,po žeme“. Patvirtinimas, kad Žaliakalnis buvo vadinamas piliakalniu, randamas ir pas J. Kalvonaitę-Raicevičienę. Piliakalnio planas buvo sudarytas 1957 m. tyrinėjimų metu. Deja, iš tyrinėjimų medžiagos išliko tik brėžiniai.

2002 m. pavasarį Žemaičių Naumiesčio seniūnija pabandė užtverti per piliakalnį einantį gruntinį keliuką. Bestumdant buldozeriu, vienoje vietoje žemės buvo nustumtos giliau ir atsidengė degėsiai bei akmenys. Ištyrus radiokarboniniu būdu, pasitvirtino spėjimai, kad tai I a. po Kristaus piliakalnio įtvirtinimų anglys. Tai rodo, kad nepaisant piliakalnyje nuo 18 a. esančių pastatų, jame išlikę senų ir vertingų kultūrinių sluoksnių. Pasikeitus laikams tai tapo valstybinių švenčių, gegužinių kitokių linksmybių vieta, įrengtas stadionas. Ir dabar šis kampelis tarnauja žmonių poilsiui.