Prie Bikavos grojo ne tik žiogai

Atidarymo akcentas – vežimaičių paradas

Šventė prasidėjo Šv. Mišiomis Šv. Roko koplyčioje, kurioms pasibaigus, į „brikeles“ susėdę, maršus grodami ir žirgų tempiami, dalyviai patraukė į pagrindinę šventės vietą, kur jų laukė vis gausėjantis bikavėniškių ir svečių būrys. O jungtinė liaudiškos muzikos kapela pasitiko juos trankių melodijų garsais.

Iškalbingoji renginio vedėja Audrė Šalkauskienė priminė susirinkusiems, kad tai jau 21- oji vasaros šventė o rugpjūčio varpai vis garsiau primena apie artėjančią jos pabaigą, kad jau baigiami vasaros darbai, todėl galima linksmintis. O progų, anot vedėjos, yra dar daugiau: Žolinė, Šv. Roko atlaidai ir, žinoma, Lietuvos šimtmetis, kurio garbei jau pernai Bikavėnuose buvo atidengtas Atminimo ženklas (autorius-drožėjas E. Naujokas).

Dainų ir šokių pynė

Nuotaikingą šokį atidarymo proga padovanojo svečiai iš Juknaičių – to paties pavadinimo šokių kolektyvas, vadovaujamas Loretos Černeckienės. Daug aplodismentų sulaukė ir saviškiai – liaudiškos muzikos kapela „Lolitėlė“ (vad. K. Budrys) ir vokalinis moterų ansamblis „Žolyna“ (vad. L. Mieliulytė), kurio atliekamai dainai „Ne, ne, ne nereikia ašarų...“ pritarė dauguma žiūrovų. O kolektyvui dėkojęs Vainuto seniūnas Vitalijus Mockus negalėjo atsidžiaugti ir naujomis, žibuoklių spalvos ansambliečių suknelėmis.

Išskirtinumo ir pakylėjimo koncertinėje programoje suteikė jaunosios operos solistės, kvėdarniškės Oksanos Auškalnytės (sopranas) dainavimas. Pritariant violončelininkui Viktorui, ji atliko keletą oreros ir populiariosios muzikos kūrinių. Šventės dalyvius linksmino kaimyninių seniūnijų ir iš toliau atvykę dainoriai bei muzikantai.

Kalbos liejosi laisvai

Renginio vedėja pakvietė į sceną atvykusius svečius: LR Seimo narį Remigijų Žemaitaitį, Šilutės rajono savivaldybės merą Vytautą Laurinaitį, Administracijos direktorių Sigitą Šeputį, rajono tarybos narius Arūną Pupšį ir Antaną Kubaitį. Seimo narys priminė, kad jau 10 metų darbuojasi Seime ir per tą laikotarpį nė karto nepamiršo Bikavėnų, kad čia užsukantis ne tik švenčių metu, bet ir pravažiuodamas - užsuka į koplyčią, pasivaikšto Bikavos pakrantėmis. „Kai mes kalbame apie Šv. Roką, prisimenam, kad jis buvo nuskriaustųjų ir varguolių globėjas. O juk tokiais gali būti kiekvienas iš mūsų. Juk tai mus vienijanti jėga. Džiaukitės, kad turite vieni kitus, kad susitikę bet kurioje vietoje, bet kurioje pasaulio šalyje drąsiai vienas kitam galėtumėte pasakyti: „Labas, aš esu bikavėniškis“, - sakė R. Žemaitaitis.

Rajono meras sakė neapsirikęs šią bendruomenės šventę „Grajikit, Bkavos žiogeliai“ su Tarybos pritarimu įtraukdamas į rajono kultūros strateginių renginių sąrašą, o gerų emocijų pakylėtas, jis dar kartą pažadėjo, kad dviračių ir pėsčiųjų takas Bikavėnuose bus! Tokios šventės reikalingumui pritarė ir S. Šeputis sakydamas, kad tokio gausaus muzikantų skaičiaus jis nėra matęs nė vienoje kaimo šventėje. O rajono tarybos narys A. Kubaitis ne tik sveikino bikavėniškius, bet ir pats buvo pasveikintas gražaus jubiliejaus proga. Rajono meras priminė vieną unikalų atvejį, kai A. Kubaitis iš praėjusių metų šventės sugebėjo į gimtuosius Degučius parvažiuoti automobiliu su atbuline pavara. Kodėl jis pasirinko tokį vairavimo būdą – istorija nutyli...

Švelnaus liūdesio apgaubta išleistuvių akimirka

Ant koncertinės pakylos buvo pakviestas kunigas Dainoras Židackas. Ne šiaip kalbos pasakyti, ką jis sėkmingai padarė aukodamas Šv. Mišias, bet ir atsisveikinti su parapijiečiais. Aštuonerius metus buvęs bikavėniškių „sielų ganytoju“, jis perkeliamas kunigauti į kitą parapiją. D. Židackas sakė, kad dar kunigų seminarijoje klierikams buvo skiepijama nuostata, kad viskas šioje žemėje yra laikina, kaip ir tarnystė vienoje vietoje pakeliui į Amžinybę... Artimas dvasinis ryšys siejo kunigą su Bikavėnų bendruomene. Net emocingoji senųjų kaimo tradicijų centro direktorė ir bendruomenės pirmininkė Marytė Matevičienė su ašaromis akyse tegalėjo atsidėkodama ištarti: „Jūs mus mylėjote ir gerbėte, mes jums stengėmės atsakyti tuo pačiu“. Pakylėtai nuskambėjo „Ilgiausių metų...“, kurią visi susirinkusieji giedojo atsistoję.

Šventęs sambūryje buvo juntama šilta, šeimyniška atmosfera – jau nuo pirmųjų dainų dauguma bikavėniškių nebuvo tik pasyvūs stebėtojai, bet ir patys dainavo bei kvietė vieni kitus šokiui. Paklausta, iš kur visa tai, M. Matevičienė, nenuilstanti renginių ir kitų darbų organizatorė, pasakė trumpai ir aiškiai: „Mūsų bendruomenė yra nuostabi, žmonės susitelkę, niekada neatsisako padėti, myli ir puoselėja savo gimtąjį kraštą. Nuostabu būti bikavėniškiu!“