7 savivaldybėse įgyvendins naują modelį – sieks padėti bedarbiams

2018 m. rugsėjo 1 d. duomenimis, Lietuvoje iš viso buvo registruota 141,6 tūkst. bedarbių, iš kurių 37,5 tūkst. yra ilgalaikiai.

Pasirinktose savivaldybėse nedarbo lygis šiek tiek skiriasi: Akmenėje siekia 11,9 proc., Alytaus mieste – 9 proc., Druskininkuose – 8,5 proc., Pagėgiuose – 8,7 proc., Panevėžio mieste – 6,5 proc., Šilutėje – 8,3 proc., Utenoje – 9,4 proc.

Pagrindinis naujojo modelio tikslas – suteikti pagalbą atsižvelgiant į individualius bedarbio poreikius, didžiausią dėmesį skiriant ilgalaikiams bedarbiams, kurie kai kuriais atvejais gauna socialinę paramą, patiria socialinę riziką ar turi kitų daugybinių bėdų – pavyzdžiui, yra vieniši tėvai, turi priklausomybę nuo alkoholio ar kitų medžiagų, pasižymi ilgalaikėmis sveikatos problemomis, neturi namų arba gyvena labai atokiai.

2018 m. gegužės-liepos mėnesiais Šilutėje jau vyko nedidelis eksperimentas, kurio metu buvo bendradarbiaujama su savivaldybės institucijomis ir darbdaviais, paslaugos buvo teikiamos tiesiogiai seniūnijose, organizuotos darbo mugės. Nors bandymų laikotarpis buvo gana trumpas, bet 2018 m. rugsėjo 1 d. duomenimis Šilutėje nedarbas sumažėjo iki 8,3 proc. – tai 2,5 procentinio punkto mažiau nei gegužės mėnesį.

Lietuvoje atrinktose 7 savivaldybėse modelis pradės veikti nuo 2019 m. sausio 1 d.

Kaip viskas vyktų praktiškai?

Pirmas žingsnis. Remiantis pasiūlytu modeliu, darbo neturintis žmogus galėtų kreiptis į Užimtumo tarnybos skyrių arba savivaldybę – kaip patogiau jam pačiam. Tačiau nemaža dalis darbo rinkoje nedalyvaujančių žmonių nesikreipia nei į savivaldybę, nei į darbo biržą, tad institucijos pačios dėtų pastangas ir ieškotų asmenų, kuriuos būtų galima paskatinti mokytis ar dirbti. Tam galėtų būti pasitelkiamos nevyriausybinės organizacijos ar kiti socialiniai partneriai, kurie aptikę ekonomiškai neaktyvius žmones paskatintų juos atvykti į darbo biržą ar savivaldybę ir net palydėtų, jeigu reikia.

Antras žingsnis. Žmonėms, atvykusiems į Užimtumo tarnybos skyrių ar savivaldybę, būtų atliekamas pirminis vertinimas. Jeigu atvejis gana paprastas – aptarnavimo specialistas savarankiškai paskirs priemones ir paslaugas.

Bet jeigu situacija sudėtingesnė ir žmogui reikia daugiau paslaugų, tuomet būtų paskiriamas atvejo vadybininkas.  Atvejo vadybininko funkcijas galėtų atlikti savivaldybės arba Užimtumo tarnybos skyriaus darbuotojas. Jis sudarytų asmens profilį, nustatytų, kokių konkrečių paslaugų jam reikia, suorganizuotų reikiamus susitikimus (pavyzdžiui, su švietimo, medicinos, užimtumo ar socialiniais darbuotojais).

Trečias žingsnis. Jeigu antruoju žingsniu būtų nustatoma, kad asmeniui reikia didesnės ir sudėtingesnės pagalbos, atvejo vadybininkas sudarytų komandą, į kurią įeitų Užimtumo tarnybos skyriaus, savivaldybių ir kitų institucijų bei nevyriausybinių organizacijų atstovai. Ši komanda kurtų individualų planą ir nustatytų, kokių konkrečių paslaugų žmogui reikia, kokiu eiliškumu jos turi būti teikiamos. Į tai gali įeiti reabilitacija, psichologo konsultacijos, piniginė parama, lydinčio asmens paslaugos, perkvalifikavimas, profesinis mokymas ir panašiai. Viskas būtų derinama su žmogumi, kuriam paslaugos būtų teikiamos.

Ketvirtas žingsnis. Toliau būtų vykdomas planas: jis gali būti koreguojamas, keičiamas, pratęsiamas arba užbaigiamas anksčiau, jei žmogus jau yra pasiruošęs dirbti. Sprendimus kartu su žmogumi priimtų vadinamoji atvejo komanda.

Penktas žingsnis. Kai atvejo komanda nutaria, jog asmuo yra pasirengęs darbui, jam galėtų būti skiriamas bandomasis darbas ir tuo metu dalį darbo užmokesčio finansuotų Užimtumo tarnybos skyrius.  Su dirbančiuoju būtų pasirašoma trišalė sutartis: tarp jo paties, darbdavio ir Užimtumo tarnybos. Jeigu bandomasis laikotarpis praeitų sėkmingai, darbdavys galėtų suteikti darbuotojui nuolatinį darbą. Jeigu darbas šiuo laikotarpiu būtų nesėkmingas, būtų atnaujinamas individualus planas.

Galutinis siūlomo modelio tikslas – sėkmingai integruoti žmones į darbo rinką, siekiant, kad ilguoju laikotarpiu paramos gavėjai turėtų nuolatinį darbą ir galėtų pasirūpinti savimi ir savo šeima savarankiškai be socialinės paramos.

Panašių principų modeliai šiuo metu veikia Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje bei Estijoje.