Pasiūlė priemones, kaip skatinti sunkiausią negalią turinčių žmonių užimtumą

Pasak ministro, pateikiami teisės aktų projektai Seime galėtų būti svarstomi kartu su Seimo nario Tomo Tomilino registruotu Užimtumo įstatymo ir kitų teisės aktų paketu, papildančiu Socialinių įmonių įstatymo projektą ir numatančiu kvotas neįgaliesiems viešajame sektoriuje.

Iš viso Lietuvoje dirba 47 133 darbingo amžiaus neįgalieji, iš jų socialinėse įmonėse – 5 705 ir dar 747 neįgalieji, kurie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus. Tai reiškia, kad šiuo metu didžioji dalis valstybės paramos atitenka mažai daliai dirbančių asmenų su negalia.

Analizė rodo, kad valstybės teikiama pagalba socialinėms įmonėms, įdarbinančioms tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, kurių 91 proc. sudaro neįgalūs darbuotojai, yra 8 kartus didesnė nei valstybės teikiama pagalba tokio statuso neturinčioms įmonėms, įdarbinančioms neįgaliuosius atviroje darbo rinkoje.

Darbo vietų steigimo socialinėse įmonėse analizė taip pat rodo, kad socialinės įmonės, pasinaudodamos valstybės teikiama parama, apie 74 proc. įsteigtų darbo vietų įsteigė lengviausią negalią turintiems asmenims. Tik apie 26 proc. įsteigtų darbo vietų buvo įdarbinti sunkiausią negalią turintys asmenys, tai yra neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 proc. darbingumo lygis.

„Veikiančias ir besisteigiančias socialines įmones Lietuvoje turi vienyti bendras tikslas įdarbinant neįgaliuosius, ypač sunkiausią negalią turinčius asmenis ir skatinti jų socialinę integraciją bei grįžimą į darbo rinką“, – pristatydamas projektus teigė ministras. 

Pagrindiniai pasiūlymai:

• Norint paskatinti darbingo amžiaus neįgalių žmonių integraciją į darbo rinką, siūloma valstybės pagalbą socialinėms įmonėms teikti įdarbinus darbingo amžiaus neįgalius darbuotojus.
• Kadangi socialinėse įmonėse daugiausia dirba neįgalūs darbuotojai (jie sudaro 91 proc. tikslinėms grupėms priklausančių asmenų) ir vyresni kaip 50 metų asmenys, siūloma nustatyti, kad socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms būtų priskiriami tik neįgalūs darbingo amžiaus darbuotojai. Atsižvelgiant į tai, siūloma atsisakyti neįgaliųjų socialinės įmonės apibrėžimo (liktų tik socialinė įmonė).
• Projektu siekiama padidinti socialinėse įmonėse įdarbinamų tikslinėms grupėms priklausančių žmonių skaičių ir užtikrinti nuolatinį neįgaliųjų darbą socialinėse įmonėse. Todėl siūloma, kad tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų skaičius socialinėje įmonėje turi būti ne mažesnis kaip 6. Į tikslines grupes šiuo metu patenka neįgalieji, ilgalaikiai bedarbiai, vyresnio amžiaus asmenys, grįžusieji iš įkalinimo įstaigų, priklausomi nuo psichiką veikiančių medžiagų, žmonės, kurie vieni augina vaiką ar prižiūri sergančius, neįgalius šeimos narius, tačiau siūloma, kad tikslinėms grupėms būtų priskiriami tik darbingo amžiaus neįgalūs asmenys.
• Kadangi daugelis veikiančių socialinių įmonių gauna pajamų iš neremtinos socialinių įmonių veiklos, siūloma, kad iš neremtinos veiklos gautos pajamos negalėtų sudaryti daugiau kaip 10 proc. socialinės įmonės pajamų. Taip siekiama skatinti socialines įmones vykdyti socialinių įmonių remtiną veiklą ir mažinti gaunamas neremtinos veiklos pajamas.
• Norint išvengti neefektyvaus valstybės lėšų naudojimo, kai socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai dirba keliose įmonėse ir gali be valstybės pagalbos konkuruoti darbo rinkoje vienodomis sąlygomis, siūloma nustatyti, kad socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priklausantys asmenys, siekiantys įsidarbinti socialinėje įmonėje, privalo registruotis teritorinėje darbo biržoje (nuo spalio – Užimtumo tarnyboje).
• Kadangi norima labiau skatinti didžiausią negalią turinčių asmenų užimtumą, siūloma nustatyti skirtingą valstybės pagalbos teikimo laikotarpį, atsižvelgiant į darbuotojo negalią. Neįgaliesiems, turintiems vidutinį neįgalumo lygį, ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 30–40 proc. darbingumo lygis, valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama ne ilgiau kaip 2 metus po to, kai jie pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje. Neįgaliesiems, turintiems lengvą neįgalumo lygį, ar neįgaliesiems, kuriems nustatytas 45–55 proc. darbingumo lygis, valstybės pagalba būtų skiriama ir mokama ne ilgiau kaip 6 mėnesius po to, kai jie pirmą kartą įsidarbino socialinėje įmonėje.
• Pastebima, kad šiuo metu valstybės lėšos kai kuriais atvejais naudojamos neefektyviai, nes socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinėms grupėms priskiriami darbuotojai, dirba keliose įmonėse, nors būdami ekonomiškai aktyvūs gali be valstybės pagalbos konkuruoti darbo rinkoje.  Todėl siūloma nustatyti, kad socialinėse įmonėse dirbantys ar naujai įdarbinti asmenys tikslinėms grupėms būtų priskiriami tuo atveju, jei jie nedirba pagal kitą darbo sutartį arba nedirba darbo santykiams prilygintų teisinių santykių pagrindu ar nėra laikomas savarankiškai dirbančiu asmeniu.
• Skatinant sunkiausią negalią turinčių asmenų integraciją į darbo rinką, norima nustatyti, kad tikslinėms grupėms priklausantys darbuotojai socialinėje įmonėje turi sudaryti ne mažiau kaip 50 proc. metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus. Neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 proc. darbingumo lygis, turi sudaryti ne mažiau kaip 40 proc. metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, iš kurių neįgalieji, kuriems nustatytas 25 proc. darbingumo lygis ar sunkus neįgalumo lygis turi sudaryti 10 proc. metinio vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, jei šiai tikslinei grupei priklausančių asmenų yra registruotų teritorinėje darbo biržoje, kurios aptarnaujamoje teritorijoje numatoma įdarbinti neįgalų darbuotoją.
• Siekiant skatinti didžiausią negalią turinčių asmenų integraciją į darbo rinką, Įstatymo projektu siūloma nustatyti, kad subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir jų darbo priemonėms įsigyti gali būti skiriama tik steigiant darbo vietas neįgaliesiems, kuriems nustatytas sunkus ar vidutinis neįgalumo lygis arba neviršijantis 40 proc. darbingumo lygis.
• Praktikoje kyla ir kitų problemų: pavyzdžiui, būna atvejų, kai socialinė įmonė, steigdama darbo vietas, už maksimalią subsidijos sumą numato įsigyti naudotą įrangą ar galimai fiktyviai steigia darbo vietas siekdama gauti valstybės pagalbą. Dėl šios priežasties siūloma numatyti, kad jei steigiant darbo vietą ketinama įsigyti naudotus darbo įrenginius ir reikalingos išlaidos viršija 25 minimalias algas arba jei įrenginiai įsigyjami steigiant daugiau kaip 5 darbo vietas, tuomet visų išlaidų dydis nustatomas pagal turto vertintojo nustatytą šių įrenginių vertę.
• Projektu taip pat siekiama išvengti galimų piktnaudžiavimų atvejų, kai steigdamos ar pritaikydamos darbo vietas neįgaliesiems socialinės įmonės kartais perka įrangą iš susijusių įmonių.  Todėl siūloma nustatyti, kad subsidija neįgalių darbuotojų darbo vietoms įsteigti ir darbo priemonėms įsigyti bei darbo vietoms ar darbo priemonėms pritaikyti gali būti skiriama, jei darbo įrenginiai ar kiti reikmenys nėra įsigyjami iš susijusių įmonių.
• Norint, kad subsidija asistento išlaidoms būtų naudojama racionaliai ir efektyviai, o socialinės įmonės įdarbintų realiai reikalingą asistentų skaičių, projektu siūloma nustatyti, kad subsidija asistento išlaidoms yra mokama, kai neįgaliojo darbo funkcijoms atlikti yra nustatytas asistento pagalbos poreikis.
• Daugelis socialinių įmonių dirba pelningai, tačiau pelno siekimas nesuderinamas su pagrindiniu tikslu – įdarbinti tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, skatinti jų grįžimą į darbo rinką,  mažinti socialinę atskirtį. Dėl šios priežasties ketinama nustatyti, kad ne mažiau kaip 75 proc. socialinių įmonių grynojo pelno būtų naudojama įstatuose nustatytiems socialinės įmonės veiklos tikslams, susijusiems su socialinėse įmonėse įdarbinamų asmenų tikslinių grupių grįžimo į darbo rinką ir jų socialinės integracijos skatinimu, socialinės atskirties mažinimu.
• Įstatymo projektu siūloma nustatyti papildomos valstybės pagalbos mokėjimo sustabdymo, atnaujinimo, nutraukimo ir grąžinimo sąlygas, socialinės įmonės statuso netekimo pagrindus, užtikrinsiančius efektyvų ir skaidrų valstybės pagalbos lėšų naudojimą.