Valdžios galia ir godumo vėžė

Žmonės nemėgsta kritikos, net teisingos. Valdžia juolab. Visada taip buvo ir tebėra. Valdančiųjų galioje netrūksta instrumentų kritiką nupūsti ar tiesiog ignoruoti, išjuokti. Atsirado, mat teisuolis, kurio nekilnojamas turtas – susvirusi bakūžė palei šabakštyną. Toks išmokys gyventi tik laba diena, labdara, na, užuojauta. Velniop ją, jei galima iškilti virš kitų ir vaizduoti kunigaikštį. Valdžia, turtai – jėga, kuri vilioja daugelį.

Visais laikais galingieji sėjo daugiau pikto, neteisybės nei skurdžiai. Vargo bitėms belikdavo klausytis ir nusilenkti. Kristaus mirtis, išplitusios krikščionybės idėjos pasaulio grobuoniškumo nepakeitė. Žmogus, tikriausiai, neturi godumo geno, bet aną suformuoja gyvenimo aplinkybės, puoselėjami turtiniai santykiai, pagarba mokantiems susikrauti materialines gėrybes. Didelius turtus dažniausiai suneša ne darbas ar aitvarai - apsukrumas, suktumas. Dėl to vartotojiškas gyvenimo būdas gimdo suskilusios visuomenės prieštaras. Jos ypač ženklios kraštuose, kur valstybės valdžia tik žodžiais su tauta, o iš tikrųjų veikia daugiau pasiturinčiųjų labui.

Išrinktųjų rato privilegija - valdžia

Gerą šansą tikrai naujam mąstymui, keliui į tiesą  turėjo valstybės, susikūrusios subyrėjus sovietų imperijai, tarp jų ir Lietuva. Sąjūdžio pakilimo pradžioje būta šviesių šūkių. Bet atgimimas nebuvo ilgas - godumo vėžė nepaleido. Už demokratinio valstybės fasado susitelkusios grupės pradėjo aršią kovą dėl per penkiasdešimtmetį socialistinės santvarkos sukaupto turto. Ji dar tęsiasi. Iš dalies dėl to gilėja socialinė praraja, dalijanti piliečius į turtingus ir vargšus. Nedarbas, išnaudojimas, skurdas, švietimo, sveikatos apsaugos sistemos bėdos veja iš šalies jaunimą - jos ateitį. Lietuvoje nesusiformavo vidurinė klasė - geriausia socialinių įtampų slopintoja. Užtat išbujojo valdininkų kasta, kurios dalis ne tik nereikalinga, bet dar blogiau – diletantiška. Per eilinius rinkimus valdžią laimėjusios partijos apdalina pareigomis, privilegijomis bendražygius, draugus. Neprofesionalumo ir nesąžiningumo mišinys - puikiausias garantas smukti.

Geresnio gyvenimo pažadai atidėliojami rytojui

Rinkimai į Seimą tautiečiams - nei šventė, nei prievolė. Dalyvauja mažiau nei pusė, dažnas abejodamas, kam atiduoti balsą, kas nuo to pasikeis? Renkami turi jaustis kaip loterijoje - kiekvienas siūlo rinkėjui galimai laimingą bilietą į rytojų, kuris auš ketverius metus. Kai kas ir nebesulauks tos aušros. Prieš naujus rinkimus vėl prisieis kalbėti apie nedarbą, menką atlyginimą, valdininkų korupciją, kyšius medikams, nesibaigančius pokyčius švietimo, teisėsaugos sistemose, jų opas. Dėl to ir  pacituota Jašajo pranašystė, išsakyta seniau kaip prieš 2000 metų, bet aktuali ir mūsų dienų Lietuvai. Beje, karaliaus Manaso paliepimu Jašajas buvo žiauriai nubaustas: perpjautas mediniu pjūklu. Neretai paikuose ginčuose besimurdantys lietuvaičiai patys palengva pjaunami nematomu mediniu pjūklu, kurio dantis politikai be paliovos tepa pažadų medumi. Ir vis tiek skaudu, kad negyvename taip, kaip anglai, vokiečiai, prancūzai. Mums sakoma: „Dar palaukit, dar neužsitarnavot.“