Klaipėdos krašto vokiškieji ženklai: kokią žinią jie mums šiandien siunčia?

Norėčiau pradėti nuo trijų probleminių klausimų. Kokie naratyvai, stereotipai Lietuvoje vyravo, o gal ir tebevyrauja,  per pastarąjį šimtmetį vokiečių klausimu? Apie kokias erdves ir laiką  kalbame, ar turėtume kalbėti, mėgindami atrasti, išsaugoti, įamžinti, naujai įprasminti, įtraukti į šių dienų kultūrinę apyvartą ir švietimą  vokiškuosius kultūros ženklus? Regis, nesugebama ir ligi šiol adekvačiai įvertinti ir vokiečių kariuomenių buvimą Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu.

Ir trečias, kebliausias klausimas – kas vadintinas vokiečiu Klaipėdos krašte, Prūsų Lietuvoje  ar Didžiojoje Lietuvoje? Kur prasideda, ir kur baigiasi vokiečių kultūra, jos atstovai? Kam priskirti dvikalbes žmonių grupes, šeimas ar pavienius asmenis? Pagal jų pačių apsisprendimą ar pagal dokumentais įrodomą kilmę, kraują, o gal pagal naujai sukurtus ar nusirašytus kriterijus?  

Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos okupacijų naratyvai ir įskiepyti galvojimo stereotipai

Lietuvių tautos atgimimo laikais, XIX amžiaus antrojoje pusėje, didžiausias dėmesys skiriamas viduramžių pagoniškajai Lietuvai, jos romantizavimui. Natūralu, kad kryžiuočiai, o jie kartu ir vokiečiai  – lietuvių sąmonėje ima įsitvirtinti kaip amžinieji lietuvių tautos priešai. Mažojoje Lietuvoje vokiečiai – lietuvių germanizatoriai. Didžiojoje Lietuvoje Adomas Mickevičius, vėliau Maironis ir Henrikas Sinkevičius, o Prūsų Lietuvoje netiesiogiai  Kristijonas Donelaitis, Ieva Simonaitytė buvo šio naratyvo įtvirtintojai. Lenkų autorius paminiu neatsitiktinai, nes analogiški procesai vyko ir Lenkijoje.

Prano Vaičaičio eilėraštis „Kova Algirdžio ties Maskva“, Vinco Pietario „Algimantas“  – tik išimtys iš taisyklės. Iki šių dienų įsitvirtina Žalgirio, bet ne Oršos 1514-ųjų mūšis, ne Kircholmo (Salaspilio) 1605 m. mūšis. Antivokiška lenkų, lietuvių naratyvo kryptis formavosi dėl carinės Rusijos okupacinės valdžios cenzūros, o per tarpukarį iš inercijos iš esmės buvo pakartota.

Per visą sovietinės okupacijos periodą švietimo įstaigose, literatūros ir istorijos vadovėliuose vyrauja neslepiamas antivokiškas ir antilenkiškas nusistatymas, įspraustas į bendrąjį sovietinės Lietuvos naratyvą. Vokietijos demokratinės respublikos ir Lenkijos liaudies respublikų literatūros propagavimas bendrosios krypties nei kiek neįtakojo. A. Sniečkui išsaugoti postą dėl Trakų pilies pavyko pučiant miglą apie pilį, kaip istorinį paminklą, menantį lietuvių-rusų kovas su fašistų ainiais – kraugeriais kryžiuočiais. Nors antivokiškumu ir apsukriai pasinaudota: Marijono Giedrio filmas „Herkus Mantas“ pasakoja apie prūsų sukilėlius prieš atėjūnus kryžiuočius. Lietuviams tai pasakojimas apie laisvę. Arūnas Žebriūnas ekranizuodamas Hermaną Zudermaną keliauja su Algirdu Latėnu į rojų (filmas „Kelionė į rojų“), keiksnoja germanizatorius, lietuvius žeminančius vokiečius, tam, kad mes galvotume apie įgrisusius tarybinius rusakalbius kolonistus.

Ar dabarties laikų Lietuvos naratyvas taip pat antivokiškas? Artimiausia istorija – Saugų seniūno pasmerkta iniciatyva atnaujinti Žemaitkiemio geležinkelio stotelės prieškarinį vokiškąjį pavadinimą. Apie 1993 metus labai protestuota prieš Simono Dacho Taravos Anikės paminklo atstatymą Klaipėdoje. Panašiu metu prigesinta Šilutės pirmosios vidurinės mokyklos pedagogų bendruomenės iniciatyva mokyklai grąžinti senąjį Johano Gotfrydo Herderio vardą. Apie protestuotojus prieš Hermano Zudermano paminklo atstatymą neteko girdėti. Kokios fobijos tūno kiekvieno klaipėdiškio ar šilutiškio širdyse, paklauskime savęs patys, gal dar ką nors kokiame užmirštame stalčiukyje atrastume. Bet Algimanto Puipos 2000 metų  filmas „Elzė iš Gilijos“, pastatytas kartu su vokiečiais  pagal Ernsto Vicherto „Šaktarpis“, žymi atviresnio požiūrio į lietuvių –vokiečių santykius pradžią. Naujausias raktas – Alvydo Šlepiko romanas apie vilko vaikus „Mano vardas Marytė“, pelnęs pripažinimą ir Vokietijoje.

Erdvės ir laikas

Kai kalbama apie Klaipėdos krašto vokiečius, dažnai pamirštama, kad valstybių sienos nebuvo taip aklinai uždarytos kaip sovietinės okupacijos laikais. Knygnešiai daugiausiai knygų ne Nemunu parplukdė kaip šių dienų ichtiandrai, o vežimais, su dvigubu dugnu praveždavo. Į Klaipėdos krašto vokiečių istoriją visų pirma būtina žiūrėti bent kaip į Prūsų Lietuvos netgi Baltijos vokiečių istorijos dalį, nepamirštant ir Didžiosios Lietuvos miestelių vokiečių. Mes pamirštame, kad be lenkų ir jidiš kalbų, XIX amžiaus pabaigoje Lietuvos miestuose skambėjo ir vokiečių kalba: Kaune, Vilniuje. O Liepoja, Mintauja, Ryga, Revelis, Dorpartas iš esmės buvo vokiški miestai.

Ypatingai atkreiptinas dėmesys į lietuvių ir vokiečių ekonominius-kultūrinis  ryšius: vyskupo Motiejaus Valančiaus apysakos „Palangos Juzė“ herojus  Juozas Viskantas kriaučystės mokosi ne kur kitur, o Klaipėdoje pas vokietį siuvėją. Bulves sodinti sodiečius Valančius ragina imant pavyzdį iš Prūsų. Tilžės katalikų bažnyčios dekanas vokietis Jonas Zabermanas buvo pagrindinis vyskupo Valančiaus finansinis patikėtinis leidžiant lietuviškąją spaudą. Pridėkime dar vokiečių kilmės Lietuvos dvarininkus, garsiausiąjį – Eduardą Totlebeną, Kėdainiuose gyvenusį ištaikinguose rūmuose, palikusį prie geležinkelio keistąjį minaretą. Būtent jis Fiodorą Dostojevskį užtarė carui, kad šiam leistų įsikurti Peterburge, taip ir būtų likęs Semipalatinske su savo našlele nusikriokęs.

Lietuvių vaikai iki Nepriklausomybės mokėsi pavyzdinėse vokiškose Liepojos, Mintaujos gimnazijose. Net tarpukario Lietuvos pasienio miesteliuose, Kaune vokiečių kalbos skambėjimas buvo įprastas kasdienybės reiškinys. Dabar to visuomenė nebesuvokia, kad ne tik žydai, lenkai, bet ir vokiečiai išnyko iš mūsų miestelių ar pasienio bažnytkaimių. Kaune prieš karą  buvo vokiškas kvartalas, elitinė vokiečių gimnazija, kurią po Krištolinės nakties Vokietijoje masiškai paliko Kauno žydai. Nors jau istorikų aprašytas, bet liko tautos neįsisavintas pasaulinių karų Lietuvoje naratyvas.

Kaizerinės ir nacistinės Vokietijos kariai buvo ne tik mūsų krašto niokotojai, ne tik mus įtraukę į Holokausto žudynes, bet ir  ginklo broliai. Yra tas ypatingas epizodas. Saksų  savanorių divizija iš Drezdeno, 4000 karių. Būtent jie apgynė Taučiūnų-Šėtos liniją nuo bolševikų, išsaugodami Lietuvai Kauną. Jie labiausiai prisidėjo (jeigu ne nulėmė) atremiant  Kėdainių-Alytaus-Prienų-Jiezno bolševikų trijų krypčių puolimus. Čia ypatingi nuopelnai atitenka X armijos generolui  Erichui fon Falkenhaynui (1861-1922). O kur dar vokiečių kariniai instruktoriai, pigiai parduodama ginkluotė. Neteko girdėti, kad Lietuvos Respublikos 100-mečio proga lietuviai už tai būtų padėkoję vokiečiams, bent kokią lentelę atminimo kur priklijavę. Dabar lyg ir jaučiame dėkingumą Rukloje NATO dislokuotiems vokiečių kariams, bet kaip kiaulės akis užsidėję – už 1919 metus „užmiršome“ padėkoti.                                               

Kita erdvė, už kurią mes morališkai esame atsakingi – Prūsų Lietuva anapus Nemuno. Ten vokiškos kultūros orbitoje prisiglaudė mūsų pirmieji religiniai disidentai Martynas Mažvydas, Stanislovas Rapalionis, Abraomas Kulvietis. Čia Karaliaučiaus vokiško universiteto aplinkoje pasirodo pirmoji lietuviška knyga, pirmasis lietuvių grožinės literatūros kūrinys, o Tilžėje – pirmoji lietuvių kalbos gramatika ir pirmasis lietuviškas laikraštis. Karaliaučiuje palaidotas iškilusis Musar sąjūdžio vadovas iš Žagarės kilęs rabinas Izraelis Salanteris (1810-1883). Beje, didžioji šio miesto sinagoga stovėjo visai netoli garsiosios Albertinos.  Karaliaučius ir Tilžė septynis šimtmečius buvo lietuvių kultūros centrai, maitinę, įkvėpę ir Didžiąją Lietuvą, tik ar visuomenė tai įsisavinusi? Mūsų pilietinė pareiga pasauliui priminti ne tik savo lietuviškąjį paveldą, bet ir vokiškąjį.  Kad iš  ten Imanuelis Kantas (1724-1804), Ernstas Teodoras Amadeus Hofmanas (1776-1822), Hana Arend (1906-1975).

Dar turime ir iš Prūsų Lietuvos lietuvių kilmės vokietį Alfredą Naujock‘ą (1911-1966), vieną spalvingiausių Europos niekšelių, nacionalsocialistą, organizavusių provokaciją Lenkijos pasienyje (Gleiwitz‘o operacija) ir taip pradėjusiam Antrąjį Pasaulinį karą. Džiaugiamės iš tos žemės kilusiu garsiuoju Berlyno meru Klausu Wowereit‘u (gim. 1953). Vokiečiai tų neaplenkiamų atminties  ženklų nedrįs  garsiai ir plačiai priminti, pristatyti pasauliui. Paprasčiausiai  bijodami, kad jų neapkaltintų politiniu nekorektiškumu ar net revanšizmu. Su už Vokietijos ribų likusiu kultūriniu paveldu jie liguistai atsargūs, tarsi palikę jį nežinia kam.  Bet tai galime padaryti mes, lietuviai. Dar 1958 emigracijoje Jonas Aistis rašė, kad mūsų pareiga paimti prūsų istoriją sau, nes „mes vieni galime pilnai suprasti jųjų likimą“. Dabar ir vokiškieji Prūsų Lietuvos ženklai  prašyte prašosi mūsų globos ir propagavimo. Galime būti idealūs Europos Sąjungos tarpininkai tarp vokiečių ir rusų.     

Kas vadintinas vokiečiu?

Pradėkime nuo bilingvizmo fenomeno. Net šiais laikais ne vienas mūsų politikas nesupranta, kad žmogus gali būti dvikalbis, turėti ne vieną, o dvi, kartais net daugiau tautinių tapatybių. Ir kad tokios būsenos nereikia taisyti, tobulinti, kaip kartais atrodo kai kuriems net Vilniaus mokyklų pedagogams. Gal tai natūrali būsena? Juk Kristijonas Donelaitis, Ieva Simonaitytė, Vydūnas, Valančius, Marija Pačkauskaitė-Šatrijos Ragana, Čiurlionis buvo dvikalbiai, t.y., jie tobulai mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų ar vokiečių kalbas, jomis be klaidų rašė, galvojo. Dauguma lietuvninkų buvo dvikalbiai, kaip ir Klaipėdos krašto ar Prūsų Lietuvos vokiečiai. Didžiausia klaida – įsitvirtinusi mąstymo klišė, suvokti lietuvninko tapatybę tarsi kokio dzūko. Lyg tautinė tapatybė būtų apsprendžiama vien pagal tarmę ar kalbą.

Labiau tiktų austrų-vokiečių, bent lenkų-kašubų analogija. Ar tikrai Vydūno lietuviška tapatybė tokia pati kaip Maironio? Negalėčiau tuo patikėti. Kultūrine prasme lietuviai kur kas artimesni lenkams nei lietuvninkai ar latviai. Bet tai nepaneigia to fakto, kad Prūsų Lietuva iki pat jos sunykimo savo kultūra mus maitino, tik to maisto mes  sėmėmės  selektyviai, užmaudami ant savo „Aušros“ gadynėje susiformuoto kurpalio. Tad diskutuojant, kur prasideda ir kur baigiasi lietuvninkų vokiškumas, vertėtų palikti laisvą erdvę. Mėginimas lietuvninkus sukišti į savo senstelėjusių mąstymo klišių stalčiukus, kuriuos nukalė  sovietinė Lietuvos istoriografijos baldžiai, niekur nenuvedė ir nenuves.

Dabar visiems žinomų dalykų priminimai

Pradėkime nuo Pagėgių savivaldybės. Tarsi vykdami palei Nemuną kiltume į viršų, į šiaurę. Kodėl Tilžė brangi ne tik lietuviams, bet ir vokiečiams? Johanes Bobrovskis (1917-1965) iš ten. Laimei, turime unikalią Johano Bobrovskio ekspoziciją-muziejų Vilkiškių evangelikų parapijos namuose, laimei jis nemažai rašė apie lietuvius. Naujaisiais laikais išleistos dvi jo knygos – apsakymų rinkinyje kone visi nauji vertimai. Tik muziejaus statusas miglotas. Gaila, kad  poetę ir dailininkę Aldoną Gustas (gim. 1932) iš Karceviškių kaimo pagėgiškiai pamiršo, nemyli. O tereikėtų rodyklės, kokio simbolinio ženklo. Juk ir vis populiarėjantys Plaškiai netoliese. O šalia ir Bitėnų, ir Rambyno lietuviškasis naratyvas. Ir Algimanto Mackaus namas Pagėgiuose.

Pasižvalgykime dar daugiau. Šalia Vilkiškių yra toks Jogaudų kaimas. Jame gimė vienas didžiausių baltistų Georg Gerullis (1888-1945), Viktoro Fankelhano, Antano Salio, Prano Skardžiaus ir kitų kalbininkų  mokytojas. Nacių laikais – Karaliaučiaus universiteto rektorius. Taigi rugpjūčio 3-iąją dieną minėsime jo gimimo šimtmetį. Jis, be abejonės, patenka į didžiausių, lietuvių kalbos tyrėjų dešimtuką. Kaip prisiminsime jo gimimo šimtmetį? Ar leis politikai? Juk jie dabar didžiausi istorijos ir kultūros ekspertai... Pagėgiškiai tikrai sėdi ant aukso skrynios. Tik ar ją prasidaro, bent kartas nuo karto pasipuošia tais aukso sidabro apdarais?                                        

Šilutėje viskas paprasčiau, nes veikia Hugo Scheu (1845-1937) vardo muziejus, įsikūręs prašmatniai restauruotuose jo namuose, kone rūmuose. Hermann‘o  Sudermann‘o  (1857-1928) gimtinė Macikuose išsaugota, jo lietuviškos apysakos  „Jonas ir Erdmė“, „Mikas Bumbulis“, „Kelionė į Tilžę“ perleistos šilutiškių iniciatyva, jo populiarumas nemažėja. Verkiant reikia daugiau jo knygų, tarpukario Lietuvoje autorius buvo plačiau žinomas, vertimų būta begalės, tame tarpe ir pjesių. Jis ypatingai svarbus, nes šilutiškiai tik per Sudermanno tekstus  gali įsivaizduoti savo krašto gyvenimą XX amžiaus pradžioje. Kaip rusniškiai per Rusnėje gimusios Charlotte Keyser (1890- 1966) tekstus. Vėlgi, ne „centro“, o vietos žmonių iniciatyva pasireiškė: patys išsileido jos apsakymų rinkinį „Tėviškės namų ir sodybų aidai“, prie jos namo pakabino paminklinę lentą.

Pridėkime dar Romualdo Kvinto sukurtą Hermano Kalenbacho (Hermann Kallenbach (1871-1945) ir Mahatmos Gandžio paminklą – turime naują naratyvą, galintį išstumti Rusnėje pabodusius pasakojimus apie LKP pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus pamėgtą ančių medžiojimo, žvejybos vietą ar potvynius, kurie po baigiamos statyti estakados bus nebeaktualūs. Šilutiškiams „po klaustuku“ lieka Alexandra Treitz-Doris Nefedov (1942-1969). Viena populiariausių Vakarų Vokietijos estrados dainininkių, prancūzų estrados žvaigždės Salvatorės Adamo bičiulė. Ją, dvejų metų kūdikį, tėvai bėgdami nuo tarybinės armijos išsivežė iš Šilutės. Lyg ir pradėta organizuoti kuklų Aleksandros muzikinį festivalį, bet kol jis nėra žinomas visuomenei, jo nėra. O jos legenda, likimas labai verti naujų įprasminimų.                                     

Kylant labiau į šiaurę, vokiškų ženklų randame mažiau. Klaipėdos, Priekulės apylinkės ir buvo pačios lietuviškiausios, ir vokiečių, išskyrus pačią Klaipėdą, mažiausiai gyventa. Priekulėje gyvenęs Ernstas Vichertas (1887-1950) jau tapo lietuviškosios tapatybės dalimi ekranizavus jo populiariausią apysaką „Šaktarpis“. Bet raktinis vokiškasis ženklas yra Tomas Manas (1875-1955) ir jo trys vasaros Nidoje (1930-1932). Be abejo, yra Nidos menininkų kolonija, yra vokiečių poetas Simonas Dachas (1605-1659), kuriam atstatytas vokiškasis paminklas Taravos Anikei tapo miesto ženklu. Bet visgi didžiausias ženklas, labiausiai galintis praturtinti mus, yra Tomas Manas. Labiausiai pamirštame, kad rašytojo atstatytas Nidos vasarnamis yra vienintelis išlikęs visas pastatas pasaulyje, susijęs su šiuo rašytoju. Pamirštame ir tai, kad Tomas Manas – didžiausias XX amžiaus vokiečių rašytojas. Tie vokiški ženklai mus įkvepia, praturtina, o dažnai mes ir besame vieninteliai jų paveldėtojai, turintys unikalią galimybę juos įtraukti į savo kultūrinę apyvartą, savaip integruoti. Tų ženklų yra gerokai daugiau, dėl straipsnio apimties pasitenkinkime bent šiais.

Vietoje epilogo: apie Plaškių bažnyčią

Plaškių bažnyčia yra simbolis. Ji vienintelė Klaipėdos krašte apgriuvusi, begriūnanti, bet gelbstima entuziastų šilutiškių ir iš Plaškių kilusių vokiečių. Būtent Prano Morkaus scenarijumi Dainiaus Juzėno sukurto filmo „Pelėdų kalnas“ viena stipriausių scenų filmuota Plaškių bažnyčioje. Pamenate, kaip vokiečių kilmės lietuvių partizanas neša per bažnyčią rusų kareivių išprievartautą ir nužudytą Rytprūsių moterį, ją palaidoja? Sukrečianti scena. Laidojama tarsi visa Europa. Ar ne simboliška, kad bažnyčia bus atstatyta vienintelei išlikusiai Plaškių  šišioniškei Imgardei? Ar ne simboliška, kad ši bažnyčia stovi netoli Nemuno, ir kad kitoje pusėje – kraštas su ištrinta atmintimi – tarp išprievartauto peizažo, išniekintų pastatų, bažnyčių, kapinaičių.

Mes desperatiškai atstatome, restauruojame Klaipėdos krašto Atmintį, pamiršdami, kad  esame atsakingi už visą šį regioną. Nei rusai, nei vokiečiai to už mus nepadarys. Dėl pačių įvairiausių priežasčių. O mes Plaškiuose atstatę bažnyčią pastatytume Prūsų Lietuvos Atminties namus. Jie pasakotų ne tik apie išniekintus Dievo namus, nuniokotas kaimų kapinaites, išdraskytus dvarus ir išnarstytus „brukių“ akmenis, bet pasakotų visų pirma apie žmones.

Apie išvarytus ar pabėgusius, tremtus į Sibirą ir grįžusius, ir dar po to repatrijavusius į Vokietiją, pasakotų apie išniekintas sodybas ir jų moteris, atėjūnų užimtus namus. Pasakotų apie vilko vaikus. Perteikti šią atmintį yra mūsų pilietinė pareiga visai Europai. Taigi kurtume, jau dabar kuriame ne muziejų, bet ypatingą vietą, kuri pasakotų, kas atsitiko per paskutinį šimtmetį su šia žeme. Kad stovime žuvusios Atlantidos, ypatingai unikalios civilizacijos  griuvėsiuose. Bet mes Klaipėdos krašte, Apvaizdos čia įskiepyti, dabar jau esame pajėgūs papasakoti Europai, ir visam krikščioniškajam pasauliui, kas atsitiko Prūsų Lietuvos lietuviams ir vokiečiams per paskutinįjį Šimtmetį. Jis sutampa su Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmečiu, ar ne simboliška?