Paprastas paaiškinimas, kaip nustatoma grėsmė vaikui

Į šią statistiką nepatenka vaikai, kurie tapo smurto šeimoje stebėtojais ir liudininkais, patyrė psichologinį smurtą, turėjo gelbėti savo mamą ar kitą šeimos narį. Remiantis socialinės paramos šeimai informacinės sistemos (SPIS) duomenimis, įtraukus šiuos vaikus, galimai nukentėjusiųjų skaičius 2017 m. siekė 4995 vaikus.

Remiantis įstatymu, smurtas prieš vaiką – tai veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas. Smurtu prieš vaiką taip pat laikoma vaiko nepriežiūra. Smurtu nelaikomi veiksmai, kuriais prieš vaiką panaudojama fizinė jėga ir vaikui sukeliamas fizinis ar psichinis skausmas, kai šiais veiksmais siekiama išvengti didesnio pavojaus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei ir to negalima pasiekti kitomis priemonėmis.

Kaip žinoma, norint suvaldyti smurtą prieš vaikus nuo liepos buvo centralizuota vaiko teisių apsaugos sistema, kurios priekyje veikia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, turinti įgaliojimus apsaugoti vaiką, jeigu įtariama grėsmė mažamečio, saugumui, sveikatai ar net gyvybei.

Kaip veikia vaiko teisių apsaugos sistema?

Pranešti apie įtariamą smurtą prieš vaiką galima tiek policijai, tiek Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai ar jos teritoriniam skyriui. Visais atvejais šios institucijos atlieka pirminį aplinkybių patikrinimą. Policijos pareigūnai atvyksta į įvykio vietą, apklausia liudytojus, renka įrodymus, tuo metu prokurorai sprendžia, ar pradėti ikiteisminį tyrimą, skiria kardomąsias priemones, jeigu mano, kad jų reikia.

Šiame procese vaiko teisių specialistų užduotis yra įsitikinti, ar egzistuoja grėsmė vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei: jie bendrauja su tėvais, vaikais ir kitais žmonėmis, kurie gali suteikti informacijos apie vaiką, jo elgesį, elgesio kaitą, jei ji buvo pastebėta. Dėl šios priežasties vaiko teisių apsaugos specialistai vertina grėsmė lygį – vaikui grėsmės lygis gali būti nenustatytas, nustatytas I lygis arba II lygis.

Kai grėsmės lygis vaikui nenustatomas, tai reiškia, kad pranešimas nepasitvirtino.

Jeigu nustatomas I grėsmės vaikui lygis, šeimai teikiama savivaldybėse dirbančio atvejo vadybininko koordinuojama pagalba, bet vaikas iš tėvų ar globėjų nėra paimamas.

Kai nustatomas II grėsmės lygis, tai reiškia, kad manoma, jog vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei yra kilusi grėsmė. Tais atvejais vaikas yra paimamas iš tėvų ar globėjų ir kreipiamasi į teismą dėl leidimo gavimo. Šeimai tuoj pat pradedama teikti intensyvi pagalba: 14 kalendorinių dienų tai daro mobilioji komanda, vėliau pagalbos organizavimo vairas pereina į savivaldybėse dirbančio atvejo vadybininko rankas, kuris pasitelkia įvairios srities specialistus.

Spalio 29 dienos duomenimis, nuo liepos grėsmės lygis buvo vertintas 9235-iems vaikams. 4088-iems vaikams grėsmės lygis nenustatytas, 4237-iems vaikams nustatytas I lygis, o 910 vaikų nustatytas II grėsmės lygis.

Grėsmės lygis nustatomas užpildžius „Grėsmės vaikui lygio nustatymo anketą“: visuomet yra vertinama aplinkybių visuma ir atsižvelgiama į vaiko amžių, nes tai, kas gali kelti didelę grėsmę kūdikiui, bus menkai pavojinga paaugliui.

Vaiko teisių apsaugos specialistas turi įvertinti ir pažymėti rizikos veiksnius, kurių dalis priskiriami prie aukštos rizikos veiksnių. Aukštos rizikos veiksniai anketoje pažymėti raudonu šauktuku (!). Anketą galite peržiūrėti čia.

II grėsmės lygis 0-3 metų kūdikiui nustatomas, jei yra bent vienas aukštos rizikos veiksnys. Nustatant tokį patį grėsmės lygį 4-6 metų vaikui – turi būti ne mažiau nei 2 aukštos rizikos veiksniai. Kai vaikas yra sulaukęs 7-15 arba 16-17 metų, II grėsmės lygis gali būti nustatytas esant ne mažiau nei 5 aukštos rizikos veiksniams.

Kas yra aukštos rizikos veiksniai, kurie susiję su saugumu, sveikata, gyvybe?

Remiantis anketa ir joje pateiktais pavyzdžiais, prie aukštos rizikos veiksnių priskiriamas tiesioginis abiejų tėvų arba vienintelio iš turimų tėvų fizinis, psichologinis, seksualinis smurtas vaiko atžvilgiu ar nepriežiūra – turima omenyje tokios situacijos, kai būna sutrikdoma vaiko sveikata ir mažametis atsiduria gydymo įstaigoje.

Didele rizika, kad šeimoje ne viskas gerai, laikomi ir tie atvejai, kai vaikas pats prašosi būti paimamas iš šeimos, taip pat, jei vaikas serga, jam reikia pagalbos, bet jis nėra gydomas ir juo nesirūpinama.

Kalbant apie tėvų ar globėjų elgesį, prie aukštos rizikos veiksnių priskiriamas abiejų tėvų arba vienintelio turimo tėvo apsvaigimas nuo alkoholio ar kitų psichoaktyviųjų medžiagų (nekoordinuoti judesiai, nerišli kalba), taip pat anksčiau sudaryto pagalbos plano žlugimas, jeigu tėvų elgesys visai nesikeičia ir dėl to kyla grėsmė vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei.

Kad vaikui yra kilusi didelė grėsmė, signalizuoja tai, kai vienas iš tėvų nėra pajėgus ir atsisako apginti vaiką nuo kito iš tėvų: pavyzdžiui, vienas iš tėvų grasina vaikui, kad nebūtų atskleisti smurto ar kiti faktai, teisina galimai smurtavusį asmenį, kaltina vaiką melavimu ir panašiai.

Aukšta rizika laikomos situacijos, kai tėvai nevykdo savo pareigų: neturi motyvacijos rūpintis vaiku, nuolat palieka kitų asmenų priežiūrai, netenkina gyvybiškai svarbių vaiko poreikių, neleidžia į švietimo įstaigą, kai ugdymas yra privalomas pagal įstatymą, vaikas yra varomas iš namų arba nepageidaujamas namuose.

Dar vienas svarbus didelės rizikos veiksnys – agresyvus abiejų tėvų arba vienintelio iš turimų tėvų elgesys su vaiku: pavyzdžiui, vaikui grasinama jį sumušti, nuskriausti, vaikas tampomas ir tąsomas.

Raudonu šauktuku anketoje pažymėtas ir vaiko palikimas be priežiūros arba jei vaikas paliekamas prižiūrėti žmonėms, kurie netinkamai juo rūpinasi ir dėl to kyla grėsmė vaiko saugumui, gyvybei bei sveikatai. Pavyzdžiu čia gali būti vaiko palikimas prižiūrėti neblaiviems asmenims.

Ne mažiau svarbūs rizikos veiksniai, jei vaiko tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų yra dingęs arba negali pasirūpinti vaiku dėl objektyvių priežasčių – ligos, kai abu tėvai arba vienintelis iš turimų tėvų privalo gydytis stacionare, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių.

Esama ir rizikos veiksnių, kurie susiję su tėvystės įgūdžiais. Pavyzdžiui, prie svarbių rizikos veiksnių priskirta, jei tėvų santykis su vaiku yra išskirtinai neigiamas, tarkime, tėvai šlykštisi vaiku, užgaulioja, atsiliepia tik neigiamai, kaltina vaiką dėl visų šeimos problemų.

Be kita ko, vaikui augti savoje aplinkoje tampa rizikinga, jei tėvai visapusiškai ignoruoja vaiko poreikius ir neigia juos: taip kartais nutinka dėl galimų tėvų psichikos sutrikimų ar įgūdžių stokos. Pavyzdžiui, abu tėvai arba vienintelis iš turimų tėvų nesirūpina kūdikiu – nekeičia sauskelnių, nemaitina, neprausia, nekreipia dėmesio į prastą būklę.  

Prie aukštos rizikos veiksnių priskiriami ir tie atvejai, kai gyvenamoji aplinka kelia tiesioginį pavojų vaiko sveikatai, gyvybei ir tėvai atsisako imtis net minimalių pastangų. Tarkime, namuose nuolat rizikuojama, kad vaiką nutrenks elektra dėl nesutvarkytos elektros instaliacijos, visur mėtosi vaistai, išmatos, o tėvai nenori net minimaliai keisti savo aplinkos, kad apsaugotų vaiką.

Kada nustatomas I grėsmės lygis?

• 1 aukštos rizikos veiksnys arba 5 kiti rizikos veiksniai, atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandą. Kitais rizikos veiksniais vadinami veiksniai, ties kuriais nepažymėtas šauktukas. Juos galima pamatyti anketoje, kurią galima peržiūrėti čia. 

Kada nustatomas II grėsmės lygis?

• Vaiko sveikata sutrikdyta, vaikas paguldytas į gydymo įstaigą dėl įtariamo abiejų tėvų ar vienintelio iš turimų tėvų smurto.
• 0-3 metų (arba pagal brandą) vaikas galimai patyrė smurtą iš abiejų ar vienintelio iš tėvų.
• 0-3 metų (arba pagal brandą) vaikas galimai patyrė smurtą iš vieno iš tėvų, o kitas atsisako apsaugoti vaiką.
• Abu vaiko tėvai arba vienintelis iš turimų tėvų akivaizdžiai apsvaigęs nuo psichoaktyviųjų medžiagų (nekoordinuoti judesiai, nerišli kalba).
• Vienas iš vaiko tėvų akivaizdžiai apsvaigęs nuo psichoaktyviųjų medžiagų (nekoordinuoti judesiai, nerišli kalba) ir kelia pavojų, o kitas atsisako apsaugoti vaiką.
• Abiejų vaiko tėvų (arba turimo vienintelio iš tėvų) agresyvus elgesys su vaiku kelia grėsmę jo sveikatai ar gyvybei.
• Vienas iš vaiko tėvų agresyviai elgiasi su vaiku, keldamas grėsmę vaiko sveikatai ir gyvybei, o kitas atsisako apsaugoti vaiką.
• Abu vaiko tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų atsisako apsaugoti vaiką nuo jį žalojančio elgesio.
• Gyvenimo sąlygos kelia tiesioginį pavojų vaiko sveikatai ar gyvybei, o tėvai ar vienintelis iš turimų tėvų atsisako net minimalių pokyčių (kalbama apie tiesioginį pavojų, ne numanomą).
• Tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingęs.
• Tėvai arba turimas vienintelis iš turimų tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių.
• Vykdant atvejo vadybą šeimoje, nustatyta, kad šeimai nepadėjo pagalbos plane planuota ir teikta pagalba, dėl to kyla pavojus vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei.

SVARBU: grėsmės lygio nustatymas labai susijęs su vaiko amžiumi, nes kūdikiai kur kas labiau pažeidžiami nei didesni mažamečiai. II grėsmės lygis 0-3 metų kūdikiui nustatomas, jei yra bent vienas aukštos rizikos veiksnys. Nustatant tokį patį grėsmės lygį 4-6 metų vaikui – turi būti ne mažiau nei 2 aukštos rizikos veiksniai. Kai vaikas yra sulaukęs 7-15 arba 16-17 metų, II grėsmės lygis gali būti nustatytas esant ne mažiau nei 5 aukštos rizikos veiksniams.

Kuo skiriasi II grėsmės lygis ir laikinas vaiko paėmimas iš nesaugios aplinkos?

II grėsmės lygis vaikui nustatomas atsižvelgiant į anketoje pildomus klausimus. Dažniausiai tai daroma bendraujant su šeima ir vaiku šeimos gyvenamoje vietoje. Tačiau būna atvejų, kai atvykę vaiko teisių apsaugos specialistai negali netrukdomi įvertinti grėsmės lygio, nes suaugusieji elgiasi agresyviai ir specialistų akivaizdoje kelia grėsmę vaiko saugumui, sveikatai ar net gyvybei.

Tokiais atvejais vaiko teisių apsaugos specialistai laikinai vaiką paima iš nesaugios jam aplinkos (ne iš tėvų ar globėjų), o grėsmės lygis vertinamas ne vėliau kaip per 2 darbo dienas, įvertinus ne tik faktines aplinkybes, nustatytas vaiko laikino apsaugojimo metu, bet ir kitus reikšmingus duomenis (informaciją apie vaiko tėvus, globėjus, vaiką).

Paėmimas iš nesaugios aplinkos (ne iš tėvų ar globėjų) taip pat taikomas, kai vaikas randamas be priežiūros, ieškomi tėvai ar vienas iš tėvų arba jei mažametį prižiūri juo pasirūpinti negalintys asmenys, kurie yra apsvaigę, agresyvūs ar panašiai.

Laikinas vaiko paėmimas iš nesaugios aplinkos gali baigtis trimis būdais. Pirma, nenustačius grėsmės vaikui lygio – tuomet vaikas perduodamas tėvams ar globėjams (o šeimai gali būti teikiama pagalba). Antra, nustačius I grėsmės vaikui lygį – tuomet vaikas perduodamas tėvams, globėjams ir šeimai teikiama atvejo vadybininko koordinuojama pagalba. Trečia, nustačius II grėsmės vaikui lygį – vaikas paimamas iš tėvų, globėjų, vaikui ieškoma laikinų globėjų, o šeimai (jei ji sutinka ir bendradarbiauja) teikiama intensyvi pagalba.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas

Grėsmės vaikui lygių kriterijų ir grėsmės vaikui lygio nustatymo tvarkos aprašas

Atvejo vadybos tvarkos aprašas