Senelio turto anūkas taip ir negavo

Paveldėjimo teisės patvirtinimas

Būna atvejų, kuomet žmonės patenka į keblią situaciją, sprendžiant turto paveldėjimo klausimus. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių turtinių teisių, taip pat pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Tokius įpėdinius apibrėžia Civilinis Kodeksas arba (ir) tiesiogiai nurodomi testamente. Asmeniui mirus arba teismo tvarka paskelbus jį mirusiu, palikimo atsiradimo dieną įpėdiniai įgyja tik subjektinę paveldėjimo teisę. Tai dar nereiškia, kad jie perėmė palikėjo teises ir pareigas. Tam, kad gautų palikimą, įpėdinis turi įstatymo nustatyta tvarka ir terminais apsispręsti, jog nori palikimą priimti. Tuomet jis turi atlikti įstatyme nustatytus veiksmus: kreiptis į palikimo atsiradimo vietos notarą arba faktiškai pradėti valdyti paveldėtą turtą . Asmuo, kuris pagal įstatymą ar testamentą turi paveldėjimo teisę, ją įgyvendina savo nuožiūra – gali priimti palikimą arba jo atsisakyti. Siekiant užtikrinti apibrėžtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose ir skatinant įpėdinius kuo greičiau priimti sprendimą dėl paveldimo turto, CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad palikimas turi būti priimtas per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Praleidęs šį terminą, įpėdinis turi kreiptis į teismą dėl termino pratęsimo, jei terminas praleistas dėl svarbių priežasčių arba tikėtis kitų palikimą priėmusių įpėdinių sutikimo ir palikimą priimti be kreipimosi į teismą.

Teismas nepratęsė termino

Įgyvendinant paveldėjimo teisę, svarbus aspektas yra paveldėjimo terminas. Į nepavydėtiną situaciją pakliuvo ir mūsų laikraščio skaitytojas Aidas B. Prieš trylika metų miręs jo senelis dar gerokai prieš mirtį turtą  padalijo lygiomis dalimis. Jis atiteko pirmosios eilės įpėdiniams: vaikams. Skaitytojo mama, tiesioginė dalies turto paveldėtoja, iškeliavo Anapilin dar iki senelio mirties. O įstatyme yra įtvirtinta nuostata - paveldėtojai gali būti fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu. Todėl jos sūnus negalėjo pretenduoti į mirusios mamos dalį. O šis asmuo, kaip palikėjo vaikaitis ir kaip antros eilės įpėdinis, turėjo teisę kreiptis į notarą kartu su kitais įpėdiniais dėl savo paveldėjimo dalies. Tačiau jis to nepadarė, o turtą paveldėjo vienas iš tiesioginių paveldėtojų sutinkant kitiems įpėdiniams. Tačiau, praėjus daugiau nei trylikai metų, mūsų skaitytojas nusprendė pretenduoti į jam priklausančią turto dalį ir kreipėsi į Tauragės apylinkės teismą dėl paveldėjimo teisės termino atnaujinimo. Bylą nagrinėjusios Šilutės rūmų teisėjos ieškovo pateikti ligos dokumentai ir argumentai, kad per vėlai sužinojo apie senelio mirtį, kad nežinojo apie testamentą, neįtikino. Sprendime konstantuojama, kad nepateikta duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas norėjo, bet dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių negalėjo įgyvendinti palikimo teisės. Taigi, įgyvendinant palikimo teisę, praleidus įstatyme numatytą trijų mėnesių terminą, atsiranda prevolė įrodinėti svarbių priežasčių aplinkybes. Mūsų skaitytojo atveju, teismas pabrėžė, kad palikimo sudėties nežinojimas ir nebendravimas su palikėju nelaikomas svarbia priežastimi ir savaime nepateisina reikalavimo priimti palikimą per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. O tai lemia ir atitinkamus padarinius – teisės paveldėti palikėjo turtą, praradimą. Todėl ieškinys buvo atmestas.

Būtina teisininko konsultacija

Teismas pakankamai išsamiai išaiškino, dėl kokių priežasčių praleistas paveldėjimo terminas neatnaujinamas. Šioje situacija išvada viena – pareiškėjas gali kaltinti tik pats save, kad daugiau nei trylika metų delsė. Tai irgi pakankamai svarbus argumentas šio amens nenaudai. Juk praleistas terminas pakankamai didelis, turtą paveldėjo kiti asmenys, o ir jų sąžiningumas nepaneigtas. Visuomet derėtų pasitarti su civilinės teisės  teisininkais, kurie gerai išmano šios teisės rūšies ypatumus ir gali išaiškinti žmonėms jų teises ir pareigas bei patarti, kaip galima pasielgti konkrečioje situacijoje.