Teko botagu pliaukšėti ir ragą pūsti

Šv. Martynas Mažosios Lietuvos gyventojams – paskutinioji rudens šventė. Sulaukus lapkričio 11 – osios, žemė paliekama poilsiui. Jau nebegalima nei arti, nei akėti, nei kasti. Su šia diena baigdavosi ir piemenėlių vargas – ganiava. Apie tą laikmetį byloja ir priežodis: „Šv.Martynas tvartus uždaro, Šv. Jurgis juos atidarys...“. Renginio organizatoriai pasistengė, kad dalyviai pasinertų į Mažosios Lietuvos etnografinio regiono tradicijas.  Folkloro ansamblis „Verdainė“  muzikavo ir dainavo linksmas liaudies dainas. Ir šokėjėliai parodė, kaip gali suktis šokio sūkury. Buvo tiek smagu, kad šoko visi - dideli ir maži, netgi renginio vedėjas, užantin užkišęs mikrofoną, smagiai šokdino Rusnės seniūnę. O žavioji I. Skablauskaitė surengė komandoms šišioniškių tarmės egzaminą.  Komandoms reikėjo pasakyti ant stalo užrašyto žodžio reikšmę, o už teisingą atsakymą pasiimti po skanų prizą. Svečias iš Klaipėdos, etnografas Jonas Kavaliauskas šilutiškiams priminė, kad jei piemenukai likdavo be kerdžiaus priežiūros – prisimanydavo daug išdaigų, žaidimų. Tai ir jis pamokė naudotis piemenų atributika. Žaidimų dalyviams teko botagu pliaukšėti ir ragą pūsti, žąsies plunksną rauti ir vilkelius sukti. Tik nebuvo šį vakarą tradicinių oficialių pasveikinimų, politinių oratorių ir kalbų, kurių apstu kone kiekviename renginyje. Gal ne pasilinksminimai galvoje, kai neskaidrūs šleifai pečius nugulė. Bet ir be to geros nuotaikos susirinkusieji nestokojo - iš kurios pusės bepažiūrėsi, visur į akį krito naujų tradicijų užuomazgos krislai. Juk trečias kartas – tai tradicija. Ar taip yra - sužinosime kitąmet.