Parodymas ar pasirodymas – saviraiška nuvedusi į teisiamųjų suolą

A. Petravičius apkaltintas padaręs šiuos administracinius nusižengimus: pažeidė susirinkimų ir kitų renginių organizavimo reikalavimus (ANK 494 str.), nesilaikė tvarkymo ir švaros taisyklių (ANK 366 str.), nevykdė policijos pareigūnų teisėtų nurodymų ar reikalavimų (ANK 506 str.), nepaisė viešosios tvarkos (ANK 481 str.). Taigi, vienu žygiu užsitraukė keturias galimas sankcijas ir spalio 11 dieną stojo prieš Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų teisėją Daivą Jazbutienę.   

Performansas – nuomonių kryžkelė…

Spalis džiugino bobų vasaros šiluma. Ji buvo juntama net teismo pastate, nes besibylinėjantys vilkėjo vasariškai. A. Petravičius atėjo užsikoręs ant krūtinės ir nugaros kažkokius plakatus, kuriuos turėjo nusiimti. Teismas – institucija, vykdanti teisingumą, o ne demonstracijų ar saviraiškos vieta. Parodos čia neparodysi, performanso taipogi. A. Petravičius – architektas, išsilavinęs, mandagus, solidaus amžiaus vyras neketinantis piestu stotis prieš įstatymo raidę, nors kartais ir pasuka prieš srovę turėdamas gerus ketinimus, žadinti snūduriuojančios bendruomenės pilietiškumą. O kas išgalvojo tą performansą, kurį vieni laiko postmodernistinio meno kryptimi, kiti – antimenu? Šios krypties pradininkai – amerikiečių kompozitorius Džonas Keidžas ir prancūzų dailininkas Ivas Kleinas. Kaip performansas kuriamas? Na, galimybės neišsemiamos, tik turėk fantazijos. Pavyzdžiui, išdažo nuogas merginas mėlynais dažais ir guldo ant drobės. Kai pozuotojos atsikelia – paveikslas gatavas. Imk ir eksponuok. Net  senas, nudėvėtas batas ar kokia miško kerplėša, „pagardinta” netikėčiausiais buities ar kitokiais aksesuarais, kai kam tampa šedevru, kai kam – šlamštu. Dėl to galima ginčytis iki užkimimo. Performansų autorių siekis – išsiskirti iš kitų menininkų. Bet apie tai užteks, sugrįžkime į teismo posėdžių salę.

Kokį šou matė Savivaldybės tarnautojai?

A. Petravičius savo spektaklį surengė liepos 26-ąją, antroje dienos pusėje. Savivaldybės tarnautojai, kurių kabinetų langai yra į Lietuvininkų gatvę, norom nenorom matė tą šou su kibirais bei pilstomu vandeniu prie įėjimo į pastatą. A. Petravičius prie vėliavų stiebo rišo Lietuvos vėliavos spalvų virveles, ant kurių kabino įvairaus turinio tekstus bei nuotraukas. Žinoma, tarnautojai tai vertino skeptiškai. Vieni A. Petravičiaus veiksmuose įžvelgė protestą prieš vykdomą želdinių tvarkymo projektą, kiti – patyčias. Stebėjosi ir praeiviai. Keli jų paskambino merui, kad prie Savivaldybės dedasi kažkas neteisėta.   

Teisme liudijęs Šilutės rajono savivaldybės meras V. Laurinaitis teigė žinojęs, jog A. Petravičius rengs kažkokią akciją, gal žmonių susirinkimą dėl, pastarojo nuomone, neteisėto senų medžių šalinimo Šilutėje. Merui A. Petravičiaus spektaklis pasirodė labiau nei keistas ir prilygo pasišaipymui.  Apie tai jis pranešė policijai.

Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktorius S. Šeputis taip pat buvo pakviestas liudyti. Performanso autorių jis pažįsta, bet asmeninių ryšių nepalaiko. A. Petravičiaus renginys prie Savivaldybės, anot S. Šepučio, su „bliūdais” ir šluotomis jau antras. Išėjęs perspėjo A. Petravičių, kad šis elgiasi neteisėtai ir grįžo į Tarybos posėdį. Kadangi A. Petravičius savo veiklos nenutraukė, direktorius paskambino policijai. A. Petravičius kartu su kitais asmenimis yra prašęs leidimo akcijai, tačiau jie nesutiko su siūloma vieta. Jau anksčiau  A. Petravičius buvo apklijavęs laiptus juostelėmis, teko samdyti firmą, kad laiptai būtų nuvalyti. Taip liudijo S. Šeputis.  

Savivaldybės tarnautojo, filologo K. Stulgos nuomone, kiekvienas pilietis turi teisę protestuoti, bet tam reikia rasti tinkamą vietą. A. Petravičiaus „dėlionės” jam pasirodė nerimtos. Įvykį nufilmavusiam šilutiškiui M. Jatkoniui A. Petravičius – pilietiška asmenybė. Jis siekia paviešinti spręstinas problemas, nes Savivaldybė, jo nuomone, nebendrauja su visuomene. Pasak  M. Jatkonio, A. Petravičius nori pažadinti visuomenę, jis yra jos sąžinė. Per balandžio mėnesį surengtą A. Petravičiaus performansą atvykę policijos pareigūnai buvo užlaužę menininkui rankas. Kad incidentas nepasikartotų, M. Jatkonis filmavo A. Petravičiaus  renginį. Jis teigė, jog A. Petravičius veikia legaliomis priemonėmis, tyčia nieko nepažeidinėja, o S. Šeputis liepęs jam dingti per kelias minutes.

Nuo kaltinimų gynėsi pats

Teisme kalbėti metaforomis nepatartina. Čia vertinama faktų kalba.  A. Petravičius bandė atremti kaltinimus papunkčiui. Nors yra labai išprusęs, apsiskaitęs, galintis diskutuoti net filosofiniais klausimais, deja, kartas nuo karto išklysdavo iš teisinės vagos, paberdamas klausimus liudytojams ar atsakymus teisėjai išsprūsdamas iš bylos matmenų. Sakiniai apie vartotojiškos visuomenės žadinimą, švarią sąžinę, suvokimą širdimi, nepriklausomą nuomonę – pernelyg bendri, kad konkrečiu atveju padėtų konkrečiam asmeniui. Teisėjai teko koreguoti, tikslinti A. Petravičiaus atsakymus. Jam pareikštus kaltinimus jis pavadino absurdiškais o dalį bylos dokumentų – „šieno ravėjimo” lygio.  A. Petravičius apgailestavo, jog turėjęs daug ką pasakyti teismui, bet vis nepataikęs. Baigiamojoje kalboje jis pabrėžė, jog suręsta administracinė byla – nuoseklus bandymas susidoroti su menininku. Anot jo, institucija, kuri kėlė kaltinimus, yra priklausoma nuo liudytojų - tai yra mero, Savivaldybės administracijos direktoriaus. A. Petravičius ir ateityje žada reikštis kaip tokio žanro menininkas, savo kūrinius kabinsiantis ant savo kūno, jei nebus nurodyta, kur tai galima daryti.

Pripažino kaltu pagal tris administracinius teisės nusižengimus

A. Petravičius pripažintas kaltu dėl tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimo, dėl susirinkimų ir kitų renginių organizavimo reikalavimų pažeidimo, nes tinkamai nesilaikė teisės aktų, taip pat nepaisė policijos pareigūnų teisėtų nurodymų baigti neteisėtus veiksmus. Numatytos sankcijos – piniginės baudos: 100 eurų (švaros taisyklės), 150 eurų (susirinkimų įstatymas), 120 eurų (policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymas). Galutinė nuobauda A. Petravičiui – 150 eurų bauda. Jis išteisintas pagal ANK 481 str. 1 d. (nedidelis viešosios tvarkos pažeidimas), nes nepadaryta veika, turinti šio administracinio nusižengimo požymių. Nutartis paskelbta lapkričio 7 dieną. Ji gali būti skundžiama Klaipėdos apygardos teismui per 20 kalendorinių dienų nuo jos išsiuntimo ar išdavimo dienos. A. Petravičius, išklausęs nutarimą ir galbūt turėjęs kitokių lūkesčių, bandė užduoti naujų klausimų, bet teisėja sakė neprivalanti į juos atsakinėti.

Žvelgiant iš šalies

A. Petravičius turi draugų ir sekėjų. Gal ne tiek daug, kiek norėtų. Kartu su M. Jatkoniu pradėję akciją dėl mieste pjaunamų medžių, vienų šilutiškių akyse jie šaunuoliai, bendruomenės žadintojai , vietos valdžios atviri kritikai. O kai kam jie panašūs į Servanteso romano „Don Kichotas” herojus, patraukusius į kovą su „vėjo malūnais”. Žodžiu, idealistai, truputį atitrūkę nuo realybės bei veikiantys ne tomis priemonėmis, kokių reikalauja situacija. Kažką daryti ar nedaryti, kaip daryti – sunku tikėtis vieningos nuomonės. Beje, A. Petravičius dar vaikystėje perskaitė šį romaną ir ypač susižavėjo knygos iliustracijomis. Žvelgti į pasaulį menininko ir piliečio akimis ne itin dėkingas reikalas, nes kiti gali palaikyti ir keistuoliu. Tik ar keistuoliams tai svarbu?