Buvusio mero Arvydo Jako „garbė“

Liepė nesišakoti

„Nuomojau  apie 10 hektarų žemės šalia Juknaičių, Jakštelių kaime. Žemę gavau pagal trišalę sutartį, kurią pasirašė Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio mokymo centro, Šilutės rajono savivaldybės ir Juknaičių vidurinės mokyklos vadovai. Mano ūkyje buvo profesinio mokymo bazė. Dėl to, kad ji būtų įsteigta, žemę ir gavau žirgų ganymui. Todėl moksleiviai naudojosi mano aikšte, jojo mano žirgais, aš juos treniravau“, - pradėjo pokalbį juknaitiškis.

Valstybės žemę nuomojo daugiau kaip 10 metų ir net neįtarė, kad išauš tokia diena, kuomet ji bus apgaulės būdu išviliota. Kartą jis sulaukė nepažįstamo asmens, kuris, atvykęs į arklides, ganėtinai įsakmiai paprašė pasirašyti dokumentą, kad atsisako nuomojamos žemės. „Tada pasiunčiau aš jį „pasivaikščioti“. Tuo metu papildomai dirbau ir UAB „Goldengrass“. Čia ėjau žirgų trenerio pareigas. Praėjus keletui savaičių po pokalbio su nemaloniu nepažįstamuoju, į darbovietę atvažiavo juodas džipas, iš kurio išlipo tas pats aukštas vyrukas, o su juo drauge Kastytis, kuris vertėsi žemių perpardavimu, jų išvadų supirkinėjimu ir t. t. Vyrai ir šį kartą gana griežtai klausė, ko neatiduodu žemės. Atsakiau: „Jūs manęs „ant baimės“ neimkite, gyvenime mačiau ne tokių“. Jiems dar burnojant, iš mašinos išlipo Arvydas Jakas ir pasisveikinęs paklausė: „Ar tu žinai, kas aš?“ Atsakiau, kad taip. Tuomet jis pasakė: „Tu čia nesišakok, niekas blogo nenori. Mums tos žemės reikalingi tik keli taškai, mat ten reikia pastatyti vėjo jėgaines“. Po to teigė, kad už simbolinę nuomos kainą leis naudotis ne tik savo, bet ir šalia esančia „Juknaičių rapso“ pieva. Žadėjo sudaryti oficialią sutartį, patvirtintą notaro ir įregistruoti“, - tęsė pašnekovas.

Davė garbės žodį

Pasak ūkininko, paklausus, kur garantijos, kad neapgaus, save geriausiu meru tituluojantis meras A. Jakas atsakė: „Duodu garbės žodį – viskas bus kaip sutarėme“.  Juknaičių seniūnijos gyventojas tada patikėjo A. Jaku, mat galvojo, kad šis savo žodžio neišsižadės ir jo garbingai laikysis. Tačiau... Padėjo parašą dokumentuose sutikdamas, kad žemė būtų paimta. Po to G. G. vis skambino A. Jakui ir vis teiravosi, kada pasirašys jų žadėtus dokumentus, kad galėtų toliau naudotis žeme. Laikas bėgo. Apsisuko laiko ratas – atėjo pavasaris. „Reikėjo varyti žirgus į ganyklą. A. Jakas pasakė, kad galiu ganyti ir deklaruoti žemes, kad viskas yra tvarkoje. Einu apsižiūrėti aptvarus ir pamatau, kad pievose traktorius. Ten buvo bandoma arti. Tuoj išsiaiškinau, kad ta žemė jau parduota ir naujo savininko išnuomotos įmonei „Litbroma“.  Tuomet vėl skambinau A. Jakui. Po pusės metų maitinimo pažadais jis jau į telefono skambučius nebeatsakė ir nebeperskambino. Pasiėmiau kitą telefoną ir paskambinau. Jis tada mane išplūdo: „Kaip tu drįsti mane trukdyti, skambinti ne iš savo telefono per Tėvo dieną, kai aš švenčiu“.  Tada supratau, ko vertas politiko garbės žodis. Aš dabar jį vadinu ponu „garbės žodžiu“. Iki šiol negaliu patikėti, kad taip lengvai buvau apgautas, nors ne vienas žmogus, jo bendražygis tuomet sakė, kad juo galima pasitikėti“, - tęsė ūkininkas.

Anot pašnekovo, vargti teko daug – kas kelios savaitės tverti mažus žemės plotelius, kad turėtų, kur ganyti žirgus. Rankos buvo kruvinos, net sugyti nespėdavo.

Ūkininkas tvirtina, kad per A. Jaką teko  ne tik daug vargti, bet ir patirti daug nuostolių - mokesčių sumos ūgtelėjo, nes persiskaičiavo europinio dydžio vienetas. Be to, teko sunaikinti ir elitinę bandą – iš turėtų itin gerai vertinamų 12 veislinių kumelių teko palikti tik 4, nes neturėjo, kur ganyti. „A. Jakas – žmogus, kuris matomai nežino, kas yra garbė, o juo labiau garbės žodis. Jam socialiniame tinkle „facebook“ buvau priminęs jo poelgį. Jis man atsakė: „Tau čia ne socialistinė ekonomika – žemę nuomotis už litus, o žirgus pardavinėti už eurus“. Nebijau būti paduotas į teismą dėl garbės ir orumo, nes ją reikia pirmiausia turėti, kad galėtum įsižeisti. Buvo žmonės. Jie girdėjo pokalbius su juo. Suprato, apie ką buvo kalba. Įsivaizduokite, kaip buvo „lengva“ - turi 30 žirgų ir neturi, kur jų ganyti. Geriau būtų tiesiai šviesiai pasakęs, kad nieko negausi ir viskas. O čia... Nenoriu jo net akyse matyti. Šlykštu į jį žiūrėti ar klausyti jo kalbų. Ne jam apie garbę kalbėti“, - baigė pokalbį  G. G.

Buvęs kolega N.P. patvirtino, kad prieš aštuonerius metus matė A. Jaką įmonėje, kai šis kalbėjosi su G. G., mat politiką žinojo kaip buvusį merą.

Tuomet Šilutės Kaimo reikalų skyriaus vedėjo pareigas ėjo dabartinis Lietuvos Respublikos Seimo narys Alfredas Stasys Nausėda. Jis teigė prisimenantis šią istoriją ir puikiai prisiminė, kad teko ūkininkui ateiti į pagalbą – ieškoti lopinėlių žemės, kur būtų galima ganyti gyvulius.

Pardavė dukters vardu

Savo istoriją papasakojo ir garažų statybos bei eksploatavimo bendrijos „Veja“  buvęs narys. Šilutiškis teigė, kad turėjo garažą Knygnešių gatvėje. Čia A. Jakas, dar būdamas meru, nusipirko garažą Nr. 16. „Politikas į visus susirinkimus ateidavo, pasirašinėdavo protokolus ir t. t. Visi žinojo, kad ten jo garažas. Tačiau, kai antstoliai pradėjo pardavinėti jo turtą, garažą jis įregistravo ir pardavė dukters vardu. Ar tai nėra sukčiavimas? Juk aišku, jei tai būtų buvę Arvydo vardu, jis jo būtų tuoj netekęs“, - kalbėjo vyras.

Pirmiausia klausėme A. Jako, ką jam reiškia garbės žodis? Atsakė, kad garbės žodis yra garbės žodis. Toliau, tik priminus istoriją su Juknaičių seniūnijos ūkininku, jis iš karto susierzino, pradėjo kalbėti gana piktu tonu. Jautėsi, kad puikiai prisimena, apie ką kalbama. Šilutės savivaldybės tarybos narys netrukus net nesivaldė, pradėjo šaukti, teigė, kad niekur jis nevažiavo, nors jį įmonėje „Goldengrass“  tada matė net keletas darbuotojų. „Iš jo tą žemę ir taip būtų atėmę“, - pakeltu tonu rėžė pašnekovas. Jis netrukus neigė, kad su tuo ūkininku apskritai kalbėjo, kad pas jį važiavo, tvirtino, kad žirgų augintojas net mokesčių už žemę nemokėjo. „Žirgai šiais laikais – brangus verslas ir kaip jis gali sau tai leisti?“ - klausė kriptomilijonierius A. Jakas.

Į kitus klausimus, susijusius su garažu, pašnekovas nebeatsakė, mat išjungė savo telefoną. Po kurio laiko perskambinęs išrėžė: „Kaip čia yra, kad visi kreipiasi į jūsų redakciją?