EP narys Bronis Ropė: Mes ne antrarūšiai!

Sėjam ir auginam pagal europines taisykles ir reikalavimus, rūpinamės ir vartotojų sveikata, ir aplinkos apsauga, ir gyvūnų gerove. Auginam derlių nenusižengiant taisyklėms, tuo pačiu  stengiamės išgyventi, išlaikyti šeimą ir, jei leidžia galimybės, kurti darbo vietas. Jau pusantro dešimtmečio esame Europos Sąjungos sudėtyje ir naudojamės tomis pačiomis privilegijomis, kaip ir kiekvienas europietis  turime galimybę laisvai keliauti, studijuoti užsienyje, laisvai įsigyti prekes, naudojamės Europos Sąjungos parama įvairioms sritims.

Apmaudu, bet Bendroji žemės ūkio politika, atseikėjanti paramą žemės ūkiui ir kaimiškų regionų gyvybingumui didinti, per šį laikotarpį Europoje taip ir netapo iš tiesų bendrąja. Kol kas ji vienoda ir sąžininga tik reikalavimų ir atsakomybės, bet ne paramos dydžio prasme. Įstrigome „pereinamųjų laikotarpių“ rate. Ūkininko kelią pasirinkęs lietuvis, latvis ar estas iš europinės paramos katilo vis dar gauna keliskart mažiau, nei, pavyzdžiui, kolega graikas, nors reikalavimų kartelė tiek graikui, tiek lietuviui iškelta į vienodą lygį.

„Sąjungoje, kur visi lygūs, negali būti antrarūšių piliečių“, – drąsiai rėžė Europos Komisijos pirmininkas Ž. K. Junkeris savo metiniame pranešime 500 milijonams ES gyventojų. Ir čia pat pasigirsta kita žinia: „Visos valstybės narės, esančios žemiau 90 proc. ES vidurkio, galės sumažinti skirtumą per pusę tarp ES 90 proc. lygio ir savo lygio iki 2027 m.“, – siūlo tiesioginių išmokų „sąžiningėjimo“ formulę Europos Komisija dar septyneriems ateinantiems metams. Pripažįstu, kad „Brexit“ ir mažėjančio bendro ES biudžeto kontekste bet kokią iniciatyvą laipsniškai didinti išmokas jau galima laikyti pasiekimu, tačiau to nepakanka.

Nesutinku su tokia iškreipta „sąjungoje nėra antrarūšių“ vizija. Lankydamasis įvairiuose Lietuvos regionuose, kaimuose ir miesteliuose, susitikinėdamas su gyventojais, puikiai suprantu jų nuoskaudą dėl šio akivaizdaus antrarūšiškumo. Sulaukęs jūsų įgaliojimo dirbti Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete, išsikėliau tikslą: siekti, kad Lietuvos žemdirbiui būtų mokamos tokios pat tiesioginės išmokos, kaip ir kiekvienam kitam Europos ūkininkui. Kad mūsų žemdirbiai galėtų jaustis oriai, būtų konkurencingi ir galėtų ūkininkauti čia – savo krašte.

Prisipažinsiu, tikslas nėra lengvai įgyvendinamas. Palaipsniui, žingsnis po žingsnio man pavyko įtikinti kolegas EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete, kad Ž. K. Junkerio šūkis apie lygius Europos Sąjungos piliečius turi atsispindėti ne tik kalbose, bet ir teisės aktuose. Parlamentas pritarė mano siūlymams įtvirtinti išmokų suvienodinimą jau sekančiame finansiniame ES laikotarpyje. Tačiau to nepakanka. Reikia įtikinti ir kitus sprendimų priėmėjus.

Įkvėptas Lietuvos žemdirbių, Europos Parlamente inicijavau naują „Baltijos kelią“: pakviečiau visus 25 Europos Parlamento narius iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos priminti Europos atsakingiesiems pareigūnams įsipareigojimą Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims. Kartu pareikalavome teisės aktais įtvirtinti tiesioginių išmokų sulyginimą iki 2027-ųjų metų. Ne perpus sumažinti dabar esantį skirtumą, kaip siūlo Europos Komisija, o visiškai jį panaikinti. Kolegos aktyviai pasirašė bendrą kreipimąsi, kurį išplatinome Europos Komisijos, Europos Parlamento ir Tarybos vadovams, atsakingų komitetų pirmininkams ir visiems, kurių rankose – sprendimai dėl Europos ateities.

Dar 2002 metais Europos Sąjungos Taryba nusprendė, kad 2013 m. tiesioginių išmokų dydis valstybėse narėse, kurios į ES įstos 2004 m., pasieks tuometinį išmokų vidurkį valstybėse narėse, kurios į ES įstojo iki 2004 m. Tačiau akivaizdu, kad šio sprendimas kol kas nėra įgyvendintas. Reikalavimas įgyvendinti šį sprendimą – ir mūsų Prezidentės rankose. Tikiuosi, ji imsis šio žingsnio ne mažiau ryžtingai nei mes su kolegomis europarlamentarais.

Prieš beveik tris dešimtmečius Baltijos kelias atvedė mus į laisvę ir nepriklausomybę. Ar bendromis pastangomis ir baltiška vienybe sugebėsime įrodyti, kad mes nesame antrarūšiai europiečiai? Atokiame Lietuvos regione kantriai savo darbą dirbantis ūkininkas yra tokia pat reikšminga Europos dalis, kaip ir visi kiti. Kai tai realiais sprendimais patvirtins ir Europos Komisijos pirmininkas, savo tikslą būsiu pasiekęs.