„Vėjūnė“ pakvietė į advento vakaronę

Renginį vedė kolektyvo narės. Prieš vienuolika metų  kelios pedagogės nusprendė Mokytojo dienos proga padaryti siurprizą savo kolegoms – padainuoti. Puikiai kolegų įvertintos ir padrąsintos, jos vis dažniau dainavo ne tik mokyklos, bet ir Juknaičių bendruomenės renginiuose. Lyg pavasario pumpuras „Vėjūnė“ skleidėsi – vis drąsiau pradėjo koncertuoti už Juknaičių ribų. Šiandien, ko gero, daugelis žino, kas yra tas  Juknaičių mokytojų dainuojantis kolektyvas.

Ansamblis kasmet dalyvauja Šilutės rajono vokalinių ansamblių bei chorų apžiūrose ir pelno aukščiausius vertinimus, dalyvauja įvairiuose konkursuose, nuolat plečia savo kultūrinį akiratį. Kolektyvui vadovauja nenuilstanti ir kūrybinių idėjų nestokojanti Jūratė Šukienė.

Juknaičių seniūnas Alfredas Gaubys itin džiaugėsi, kad bendruomenė turi tokį darnų ir Juknaičius garsinantį kolektyvą. „Ačiū, kad esate“, - sakė jis. Lietuvos Respublikos Seimo nario Alfredo Stasio Nausėdos linkėjimų puokštę perdavė jo padėjėja, Šilutės rajono savivaldybės tarybos narė Lijana Jagintavičienė. „Saugokite tą bendrumo jausmą. Tai didžiausia dovana. Ramybės, sveikatos jums ir jūsų šeimoms. Tegul jūsų gyvenimuose tamsą visada įveikia šviesa. Būkite laimingi“, - kalbėjo politikė. Nuoširdžius padėkos žodžius tarė Juknaičių bendruomenės pirmininkė Laimunė Barkauskienė. Savo dainas ir sveikinimus skyrė Juknaičių mokiniai, buvusi juknaitiškė Daiva Plikšnienė, viešnia Ieva Predkutė, kolektyvai „Lotužė“, „Mingė“, „Vaivora“, „Viržis“ bei svečiai iš Latvijos. Ir žinoma – savo atliekamus kūrinius dovanojo ir pati „Vėjūnė“.

Priminė istoriją

„Vėjūnės“ moterys susirinkusiesiems priminė advento vainiko atsiradimo istoriją.  Pirmą kartą jis uždegtas XIX a. Hamburgo uosta­miestyje, kur buvo daug našlaičių vaikų, kurie neturėjo namų, elgetavo ir mie­gojo gatvėse. Jaunas evangelikų bažnyčios pastorius Johannas Heinrichas Wichernas pradėjo iš gatvės rinkti vaikus, suteikė jiems pastogę ir maisto. Jis rūpinosi, kad vaikai įgytų profesijas. Todėl jie nustojo elgetauti ir išmoko užsidirbti pragyvenimui.

Per 1838 metų Adventą pastorius, norėdamas, kad jo svečiai sakraliau išgyventų šį laikotarpį, sugalvojo, kad nuo gruodžio pirmosios dienos kiekvienas berniukas galėtų uždegti po spalvotą žvakutę. Kadangi kasdien būdavo uždega­ma po vieną žvakę, tai buvo pavadinta „Žvakių švente“. Vienas pastoriaus draugas padarė medinį ratą, ant kurio sudė­jo žvakes. Taip atsirado didelis šviesos vainikas. Berniukams tai labai patiko, todėl nuo 1851 metų jie patys pradėjo vaini­ką puošti eglės šakomis - gyvybės simboliu.

Daugeliui žmonių advento vainikas taip pat patiko. Tad šviesos vainiko idėja paplito šeimose. Tačiau iškilo viena problema: kas gi namuose galėjo patalpinti vainiką su dvidešimt keturiomis žvakėmis? Aštuonioliktojo šimtmečio pabaigoje jau liko tik keturios žvakės, atitinkančios keturis advento sekmadienius: trys violetinės ir viena rožinė.

Nepamiršta vainiko simbolika

Advento vainikas - apskritimo formos, mat būtent jis nuo senų laikų yra amžinumo ir vienybės ženklas, taip pat reiškiantis niekada negęstančią saulę ir jos metinį ciklą. Tokia forma išreiškia Kristaus paslaptį. Kaip ir žiedas, taip ir vainikas yra ištikimybės ženklas, Dievo ištikimybės pažadams ženklas. Dėl šios reikšmės advento vainikas turi išlaikyti savo apskritimo formą ir netapti kokia nors gėlių su keturiomis žvakėmis kompozicija. Vainikas yra ir karaliavimo bei pergalės ženklas. Jis skelbia, kad kūdikėlis, kurio laukiama, yra karalius, savo šviesa nugalintis tamsą.

Visada žaliuojančios eglės arba pušies šakos, kuriomis vainikas puošia­mas, išreiškia viltį ir nesibaigiantį amžinąjį gyvenimą. Žalios šakos taip pat primena iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, kur jį žmonės sutiko su žaliuojančiomis šakomis rankose kaip Karalių ir Išgany­toją. Dar ir šiandien šv. Ambraziejaus liturgijoje per Adventą yra primena­mas iškilmingas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę. Vainikas puošiamas raudonomis arba violetinėmis juostomis: raudona arba rožinė spalva yra Jėzaus, tapusio žmogumi, meilės simbolis; violetinė - atgailos ir pasiruošimo jo atėjimui ženklas.

Keturios žvakės reiškia keturias advento savaites

Vienos po kitos žvakių uždegimas reiškia artėjimą prie Jėzaus gimi­mo, augančią šviesos pergalę prieš tamsą. Norint, kad ritualas išreikštų visą savo simbolinę reikšmę, geriau žvakes uždegti vakare, kai tamsu, arba pasi­stengti sukurti kuo tamsesnę aplinką. Žvakės yra dviejų spalvų: trys violetinės ir viena rožinė. Violetinė išreiškia atgailą ir grįžimą pas Viešpatį, rožinė - džiaugsmą dėl tuoj gimsian­čio Jėzaus. Dėl to rožinė žvakė uždegama trečiąjį advento sekmadienį, skir­tą džiaugsmui. Pirmoji žvakė vadinama Pranašo arba Vilties, antroji – Betliejaus arba visiems skirto išganymo, trečioji – Piemenų arba džiaugsmo, ketvirtoji – Angelų arba meilės žvake.