Riešinės kalba protėvių raštais

Skirtinguose Lietuvos regionuose riešinės buvo vadinamos skirtingai. Aukštaitijoje – maukelkomis, rankietais, Suvalkijoje – rankankomis, rankalkomis, Žemaitijoje – rankelkomis, rankoviečiais, o Klaipėdos krašte – mauklėmis ir maukomis. Dabar puošnias riešines, pasak etnologės ,I. Armonienės, dėvime dėl grožio, išskirtinio stiliaus, o štai lietuvininkai joms pritaikydavo kitokias paskirtis. Su puošniausiomis – į svečius, bažnyčią važiuodavo, o štai kasdienes naudodavo pirmiausiai dėl šilumos. Marškinių rankovės būdavo plačios, tad norėdami, kad vėjas kiaurai rankovių po marškiniais nelįstų, riešinėmis suverždavo rankovės kraštelį. Riešinės taip pat būdavo naudojamos išaugtų rūbų rankovėms prailginti bei nuo nešvarumų apsaugoti.

Riešinės megztos iš vilnonių siūlų, jos tiko ir gydant sąnarių ligas. Intensyviausia ir labiausiai gydanti spalva buvo raudona. Lietuvininkai tikėjo, kad ši spalva malšina skausmą. Paprastos kasdienės riešinės dažniausiai būdavo tamsios spalvos, megztos vienos spalvos siūlais arba spalvotų siūlų ruoželiais, sunaudojant likučius. Riešinės būdavo mezgamos, neriamos vąšeliu arba kombinuojami abu būdai. Dažniausiai į virbalais megztas riešines moterys įmegzdavo ir ant siūlo suvertus karoliukus. Klaipėdos krašte riešinių išliko mažiausiai. Manoma, kad taip galėjo atsitikti dėl drėgnų orų ir dažnų sąnarių ligų, nes žmonės čia anksčiau pradėjo megzti pirštines ilgais riešais.

Iki vasario 5 d. F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Pašyšių filiale veikia Pašyšių ir Kintų moterų sukurtų rankdarbių paroda ,,Riešinės kalba protėvių raštais".

Bibliotekos lankytojai gali džiaugtis ne tik šių bendruomenių moterų darbštumu, bet turi galimybę grožėtis ir Macikų socialinės globos namų užimtumo grupės ,,Prie židinio" gyventojos Leonidos Laureckytės kryželiu siuvinėtų darbų paroda ,,Žydėjimo stebuklas".