Legenda apie Pakalnės mergelę

Ramus Šyškrantės kaimelio žmonių gyvenimas. Jie daugiausia sau duonelę pelnosi iš žūklės, kiti dar medininkais parsisamdo, o vienas kitas ir žemelę aria.

Pirmasis pasaulinis karas Rusnės salai, kartu ir Šyškrantės kaimui, atnešė daug skausmo ir ašarų.

Nelaimės neaplenkė ir Skėrių sodybėlės, bet žmonės po visų negandų palengvėle pradeda atkusti. Vakarais Atmatos pakrantėmis retkarčiais jau ir daina nuaidi.

Tiesa, vyresnieji sako, kad dainuoti negalima, juolab lietuviškai, nes tai esanti didelė nuodėmė. Kur čia dabar visas nuodėmes suskaičiuosi? Ypač per Jonines!

Madlė Skėrytė dar gerokai prieš saulėlydį išėjo į ganyklą karvės parsivesti.

Senas Rusnės tiltas per Atmatą.

Grįždama su juodmarge stabtelėjo prie Atmatos. Būrelis vaikinukų Joninių laužui jau tempė lentgalius, apirusius tinklus, kiti nešė senos valties dugną, o kaimynų Augustas dervavo stebules - ruošė „smalines“, kad atėjus vakarui galėtų jas uždegti.

Madlė skubėjo, kad su visais galėtų švęsti Jonines, ji dar daug darbų turėjo nudirbti. Parvedusi karvę, stipriai uždarė skūnios duris ir kryžmai sudėjo šermukšnių šakas.

Tai darė tam, kad laumės Joninių naktį gyvulių neužkerėtų, kad jie nenugaištų, kad karvė daugiau ir geresnio pieno duotų.

Saulutei nusileidus, nuo Atmatos pasigirdo skardus juokas. Kažkas šaukė:

- Raganos dega, raganos dega!

Tikrai! Ant aukštų karčių iškeltos švietė trys „smalinės“. O jose raganos liepsnojo. Kiek atokiau kūrenosi laužas. Jaunimas šoko, dainavo. Prie būrelio prisijungė ir Madlė.

Čia jos žvilgsnis vėl sustojo prie jaunojo medininko Augusto Deivilaičio. Vėjų ir saulės nugairintas jo veidas laužo šviesoje dar žavingiau atrodė. Madlė Skėrytė jau seniai šį vaikiną stebi.

O kiek jis įvairiausių pasakojimų žino!

Augustas pasakoja apie medininko darbą, keliones, dėsto nutikimus, kaip iš Klaipėdos iki Rusnės tą ar kitą kartą parsigavęs.

- Augustai, papasakok ką nors apie mūsų kraštą, - prašo jaunojo medininko mergikės.

- Ką čia jums paporinus? Sakykit, ar žinot ką nors apie Pakalnės mergelę?

- Ne. Nieko nežinom.

Jaunimas dar arčiau prisiglaudžia prie Augusto. Arčiau prieina ir Madlė Skėrytė.

Prieš karą ne vienas jaunuolis Madlei akį merkė, bet ji kažko laukė. Paskui vyrai į frontą išėjo. Daugelis negrįžo, tai ir neliko į ką žvalgytis. O štai dabar kaimynų Augustas ėmė ir įkrito į širdį.

Tuo metu jaunasis medininkas, apsuptas vaikiukų ir mergikių, pasakoja:

- Buvo tai seniai seniai. Gal prieš šimtą, o gal ir daugiau metų Pakalnės kaime gyveno našlė su vienturčiu sūnumi.

Dabar jau niekas neatmena nei jų pavardės, nei vardo. Neatmena nei tos našlės, nei jos sūnaus. Tas jos sūnus buvo labai geras medžioklis.

Dar prieš saulėtekį dažnai jis vis eidavo į Pakalnės žiogius ančių medžioti. Kartą eina vaikinas, dairosi, ar kur nepamatys pakylančių ančių.

Nematyti. Tik štai prie pat tako pamato gražiai sulankstytus dviejų mergikių drabužėlius, o marškinėliai tokie balti baltutėlaičiai.

Vaikinas tik capt tuos drabužius į glėbį ir laukia, kas bus toliau. O iš Pakalnės žiogio išplaukia dvi nuostabaus grožio mergikės, išlipa iš vandens ir tiesiai į jį eina. Priėjusios sako:

- Gerasis žmogau, atiduok mūsų drabužėlius!

- Ne, neduosiu! - sako jis ir pasisukęs žingsniuoja namų link.

Mergikės neatsilieka nuo vaikino, eina iš paskos ir vis maldauja, kad sugrąžintų drabužėlius. Matyt, įkyrėjo jam tas jų prašymas, ir prie pat namų ėmė ir atidavė vienai mergikei drabužėlius. Koks baisus nutikimas įvyko!

Tik sušniokštė viesulas, klyktelėjo mergikė ir į ūką pavirto, o jį pagavęs vėjas nusinešė prie upės. Vaikinas kaip stabo ištiktas stovėjo ir visiškai nesuprato, kas čia atsitiko.

Tik šalimais likusi stovėti antroji Pakalnės mergelė dar vis tebemaldavo drabužėlių.

- Ne, tu iš manęs jų negausi, - atsitokėjęs tarsi ne savo balsu pratarė vaikinas. - Geriau einam pas mano mamą, ir ji tave aptaisys mūsiškai.

Pakalnės mergelės drabužėlius vaikinas užrakino, o raktą paslėpė. Motina, pamačiusi viešnią, apsidžiaugė, aprengė ją klostuotu sijonėliu, balta palaidinuke, ir Pakalnės mergelė pasiliko jų namuose gyventi.

Kiek galėdama padėjo ji našlei darbuotis ir su savo dalia susitaikė. Nė metams nepraėjus, jaunuolis pasipiršo Pakalnės mergelei.

Ši neatstūmė jo rankos, sutiko tapti žmona, ir juodu susituokė. Daug kas jaunam vaikinui pavydėjo tokios gražios ir protingos moters. Po kiek metų, kada jau net keturi vaikučiai jų namuose krykštavo, našlės sūnus svarbiais reikalais išsiruošė Tilžėn.

Vyrui išvažiavus, Pakalnės mergelė puolė anytos prašyti, kad ši parodytų jos jaunystės drabužius. Prašė, maldavo, tiesiog prisiekinėjo, kad apie tai niekados nesužinos jos vyras.

Pagailo anytai marčios, ir ši parodė jos jaunystės dienų drabužius.

Vėl įvyko baisus nutikimas. Sušvilpė viesulas, ir Pakalnės mergelė pavirto į ūką, o vėjas jį pagavo ir nusinešė prie Pakalnės.

Grįžęs iš Tilžės vyras, neradęs žmonos, labai nusiminė ir pradėjo visur jos ieškoti. Jis vis ėjo ir ėjo prie upės, braidžiojo po nendrynus, bet savo pačios nesurado.

Sulyso, apsirgo ir mirė.

Ir šiandien prie Pakalnės vakarais galima išgirsti šnarant nendres, lyg ką šaukiant, vaitojant. Tai tikriausiai per anksti šį pasaulį palikęs vyras ieško savo žmonos - Pakalnės mergelės.

Kai Augustas baigė pasakoti apie Pakalnės mergelę, visi tylėjo. Tik lauže įsiliepsnojęs dervuotas senos valties dugnas traškėjo ir savo liepsna ryškiai nušvietė visų veidus.

Dangaus skliautą gaubė sutema. Pavargusios Atmatos bangelės neramiai plakėsi į nendrėtą upės krantą.

Atklydo daina nuo Pakalnės. Ramybę, bangelių pliuškenimą ir besiliejančios dainos melodiją vėl sudrumstė ne kas kitas, bet Augustas.

Tarsi viesulas jis čiupo pirmą pasitaikiusią mergelę ir su ja šoko per liepsnojantį laužą. O ta mergelė buvo Madlė Skėrytė. Jaunimas vėl šoko, dainavo.

Po savaitės medininkų būrelis, kuriame buvo ir Augustas, grįžo Rusnėn. Ir štai pavakarę taip netikėtai Madlė susitiko su savo svajone. Ji net krūptelėjo išvydusi prieš save liemeningą Augusto figūrą. O šis maloniai nusišypsojo, pasisveikino ir iš kišenės ištraukė gelsvo šilko skarelę.

- Vežiau dovanų. Gal patiks?

Madlė net aiktelėjo.

- Kam to reikėjo, Augustai? - ir nutilo.

Merginos širdis neramiai daužėsi krūtinėje. „Nejaugi ir aš jam įkritau į širdį?“ - galvoja Madlė ir tyli.

- Na, man jau laikas, - ramiai šneka Augustas, - tai iki kito karto, Madlike, lik sveika, Pakalnės mergele!

Augustas kilstelėjo kepurę, nusišypsojo ir nužingsniavo kaimo gatvele. Tik Skėrytės ausyse vien skamba atsisveikinimo žodžiai: „Lik sveika, Pakalnės mergele!“ Ne, dar niekados jos taip švelniai niekas nepavadino.

Vėl bėgo dienos, savaitės, mėnesiai. Vis dažniau ir dažniau jaunasis medininkas Augustas Deivilaitis užsukdavo pas Madlę Skėrytę, o žiemą ir vestuves atšventė.

Ilgai paskui juodu gyveno, susilaukė gražaus būrio vaikučių, iš kurių ne vieną savo rankomis Šyšos kapinaitėse palaidojo. Pragyveno Madlė ir savo vyrą Augustą, o jam mirus, neišlaikė ilgesio ir jos širdis.

Kitą vasarą, prieš pat Jonines, Madlė Skėrytė-Deivilaitienė, praminta Pakalnės mergele, išplaukė pas savo svajonę į kitą Atmatos krantą.

ve.lt