Kooperacija prasideda nuo centų skaičiavimo

- Kiek perdirbimo įmonių aplankėte?

- Apsilankėme trijose stambiausiose pieno perdirbimo įmonėse: UAB „Marijampolės pieno konservai“, AB „Žemaitijos pienas“ ir AB „Pieno žvaigždės“.

- Ką siūlėte?

- Pabandėme išsiaiškinti, kiek perdirbėjai mums mokėtų, jeigu sumanytume jiems pieną tiekti bendrai – apie 20 t pieno.

- Ir kokie derybų rezultatai?

- Negalėčiau visų trijų įmonių apibendrinti. Kita vertus, tai buvo tik  žvalgyba, tačiau jau susidarėme nuomonę, su kuriomis įmonėmis bus galima tartis, o su kuriomis neverta gaišti laiko. Pavyzdžiui, vienos iš paminėtų įmonių atstovas pasakė, kiek gali mums mokėti ir diskusijos buvo baigtos – jis mums pasiūlė kainą, kuri buvo mažesnė už galiojančią pavieniams ir gerokai mažiau pieno parduodantiems pieno gamintojams.

- Gal paaiškino, kodėl taip keistai nustatė supirkimo kainą?

- Nepaaiškino. Aš jiems pateikiau konkrečius duomenis apie konkretų pieno gamintoją, kuris jiems tiekia 500 kg ir ta kaina buvo gerokai didesnė nei jie pasiūlė mums, dvidešimčiai vidutinių pieno ūkių savininkų.

- Kokią kainą jums pasiūlė?

- Viena iš įmonių mums pasiūlė mokėti po 25 ct/kg.

- O kitos gal siūlė daugiau?

- Nors neturiu įrodymų, bet susidarė įspūdis, kad jos elgėsi tarsi būtų susitarusios. Tiesa, viena įmonė pasiūlė didesnę kainą ir dar tai buvo ne galutinė kaina.

- Taigi derybos tęsis?

- Taip. Be to, yra ir daugiau pieno supirkėjų.

- Tariantis dėl supirkimo kainos, įmonė, tikėtina, reikalaus, kad pieno kiekį už sutartą kainą jiems tiektumėte ne savaitę ar mėnesį, o ilgesnį laiką. Ar galėsite tai garantuoti? Ar toks susitarimas būtų pieno gamintojų kooperatyvo kūrimo užuomazga?

- Bandysime tartis. Deja, pieno gamintojai lengvai pasiduoda pieno supirkėjų vilionėms – pasiūlo 1-2 ct/kg didesnę supirkimo kainą ir ūkininkas palieka bendraminčius. Labai blogai. Deja, ūkininkai yra pasyvūs. Tariamės, lyg ir susitariame, o po dienos kitos jie jau pakeičia nuomonę. Bet jeigu mes kooperatyvą kursime, tai jis tikrai nebus tarpininkas tarp gamintojų ir perdirbėjų, o bus tikras pieno gamintojų kooperatyvas.

- Ar LVPGA gretose yra pieno gamintojų, kurie norėtų susijungti į kooperatyvą?

- Tokių yra, tačiau ir stojantys į kooperatyvą norėtų turėti garantijas, kad jų padėtis nepablogės. O juk pieno perdirbėjai labai seka tokius ūkininkų bandymus ir, kaitaliodami pieno supirkimo kainas, bando sugriauti ūkininkų vienybę.

- Kokia garantija ūkininkus nuramintų?

- Svarbu, kad kooperatyvas turėtų pieno tiekimo alternatyvą. Pavyzdžiui, jeigu nepavyksta susitarti su pieno supirkėjais Lietuvoje, svarbu turėti galimybę pieną tuoj pat parduoti Lenkijoje. Manau, kai ūkininkai per parą į kaimyninę Lenkiją galėtų išvežti apie 100 t pieno, tada Lietuvos pieno perdirbėjai mus pradėtų gerbti, tada ir derėtis būtų lengviau.

- Ar yra kitų variantų?

- Manau, kad Vyriausybė bei Žemės ūkio ministerija neišnaudoja visų poveikio pieno perdirbimo įmonėms galimybių. Štai pieno perdirbimo įmonėms yra skiriama ES parama produkcijos eksporto paieškai, o valstybė dar ir koofinansuoja. Taigi, ministerija tikrai galėtų pieno perdirbėjams kelti reikalavimus – teikti paramą tik toms įmonėms, kurios įsipareigotų laikytis tam tikro pieno supirkimo kainų lygio.  Jeigu tokia įmonė susitarimo nesilaikytų – prarastų galimybes gauti paramą ateityje.

- Ko palinkėtumėte savo kolegoms ūkininkams?

- Kooperuotis mes galime įvairiai. Pavyzdžiui, galėtume pradėti nuo kooperuoto poveikio pieno supirkėjams – nenusileisti, kai ketinama mažinti pieno supirkimo kainas. Paskaičiuokite, kiek prarandate. Kai vienas mano kaimynas suskaičiavo, kad 1 ct/kg sumažinus pieno supirkimo kainą per metus, jis prarado apie 4 tūkst. eurų. Tada jis pakeitė nuomonę apie Lietuvos vidutinių pieno gamintojų asociaciją ir dabar yra labai aktyvus mūsų organizacijos narys.