Pasaulio lietuvių paveldas Šilutės muziejuje

Šilutė ir jos apylinkės iki pat 1923 metų priklausė Mažajai Lietuvai – istoriniam-etnografiniam pirma Prūsijos, o vėliau – Rytprūsių regionui. Lyginant dabartinės Lietuvos teritorijos atžvilgiu, Mažoji Lietuva dalinama į dvi dalis – Klaipėdos kraštą ir Rytprūsius. Po karo senųjų Klaipėdos krašto gyventojų bebuvo likę 10–20 %. Nusivylę dėl jiems reiškiamo priešiškumo, traktavimo vokiečiais, daugelis senųjų gyventojų išvyko į Vokietiją. 1944 m. vasarą bolševikų kariuomenei artinantis prie Rytprūsių, hitlerininkų vadovybė įsakė gyventojams trauktis į Vakarus ir gabeno juos prievarta. Kiti buvo išvežti į Sibirą, kur beveik visi žuvo. Pačiuose Rytprūsiuose autochtonų nebeliko. Šio krašto gyventojų tąsa – į Vakarus pasitraukę lietuviai ir vienas kitas, gyvenantis Lietuvoje, – nebesudaro kompaktiškos bendruomenės. Po visą pasaulį išsibarsčiusių lietuvininkų iniciatyva dabar stengiamasi gelbėti nuo pražūties ir į pasaulio kultūrinį akiratį grąžinti tą milžinišką kultūros paveldą, kurį sukūrė Mažoji Lietuva.

Iš Šilutės Hugo Šojaus muziejuje turimų pasaulio lietuvių kolekcijų aptarsime Banaičių ir Kuršaičių šeimų kolekcijas. Jų nariai Antrojo pasaulinio karo metu į užsienį išvyko iš Rytprūsių, apsigyveno Vokietijoje. Banaičių šeimos eksponatai papildo Šilutės Hugo Šojaus muziejaus „Miestiečio buities“ ekspoziciją, o iš Kuršaičių šeimos fondo kartu su I. Simonaitytės muziejumi 2011 m. buvo surengta paroda „Heinrich Kurschat – žmogus, matantis kitaip“. Kolekcijos išsamiai tyrinėtos nėra, taigi, teko atsirinkti ryškesnius eksponatus. Aptarsime ir šeimų atstovų biografijas.

Banaičių (Banių) asmenvardis Mažojoje Lietuvoje neretas. Svarbiausias mūsų atveju būtų Kristupas Banaitis (1878–1977) – amatininkas ir prekybininkas, gyvenęs Tilžėje. Jo sūnus Valteris Kristupas Banaitis (1918–1999) buvo muzikas (pirmasis profesionalus Mažosios Lietuvos kompozitorius) ir žurnalistas, buvo tapęs Lietuvos piliečiu, už pagalbą žydams ištremtas į Vokietiją. Po Antrojo pasaulinio karo bendradarbiavo su „Laisvosios Europos“ ir „Amerikos balso“ radijais, darbavosi išeivių organizacijose, vadovavo ansambliui, lietuvių chorui, harmonizavo lietuvių liaudies dainas, rašė spaudoje, per vokiečių radijo stotis garsino lietuvišką muziką.

Eva Banaitytė-Koch (1920–2015), Valterio Kristupo Banaičio sesuo, buvo viena paskutiniųjų Tilžės lietuvininkių, prieškariu nuo pat vaikystės dalyvavusių lietuviškoje veikloje. Ji buvo persekiojama nacių valdžios, todėl Antrojo pasaulinio karo metais su tėvais pasitraukė į Vakarus. Apsistojo Fiurstenberge, Vestfalijos žemėje. Nuo artėjančio fronto pavyko išvežti ir išgelbėti nemažai Banaičių giminės relikvijų. Gyvendama Vokietijoje, Eva Banaitytė-Koch pradėjo kaupti dailės kūrinius (užsakydavo nutapyti Mažosios Lietuvos vaizdų), dailiųjų amatų dirbinius, antikvarines vertybes. Rinko leidinius, senus žemėlapius ir kitką apie Mažąją Lietuvą. Savo namus buvo pavertusi vaizdinga meno galerija ir savotišku archyvu, propagavo lietuvininkų kultūrą.

Sukauptas vertybes jai buvo pasiūlyta perduoti Šilutės muziejui, kur sėkmingai kaupiamos Mažosios Lietuvos kultūros paveldo kolekcijos. Energingosios lietuvininkės palikimą muziejui perdavė jos dukra Evelyn Jovanovič. Banaičių šeimos fondas atspindi jų domėjimąsi literatūra, mokslu, tautodaile, siekį išsaugoti lietuvybę. Aptarsime kai kuriuos leidinius, fotografijas ir atvirukus, tekstilę.

Svarbus leidinys – „Mitteilungen der litauischer literarischen Gesellschaft“ („Lietuvių literatūros draugijos pranešimai“). Tai tęstinis numeruotas Lietuvių literatūros draugijos leidinys, – pirmasis mokslinis leidinys Mažojoje Lietuvoje. Draugija rūpinosi kalbos ir kultūros likimu, aktyvino mokslo, literatūros ir kultūros plėtotę. Leidinys ėjo 1880–1912 m., iš viso pasirodė 31 sąsiuvinis. Leistas vienąkart per metus. Buvo skirtas inteligentams ir mokslininkams, publikuoti straipsniai apie lietuvių kalbą ir lietuviškus papročius, skelbti grožinės literatūros kūriniai. Kitaip nei vėlesni leidiniai, „Pranešimai“ spausdindavo pilnus liaudies dainų tekstus – tokie jie dabar labai vertingi lietuvių kultūrai. Šilutės Hugo Šojaus muziejus saugo 15 originalių „Pranešimų“ knygelių (dauguma iš jų naujai įrištos) ir 10 kopijų – iš viso 25 skirtingų numerių sąsiuvinius. 

Turimi 1894 metais Hoffheinzo W. Heidelbergo sudaryti  „Giesmių balsai“ – pirmasis lietuvininkų protestantų giesmynas vienam-keturiems balsams su vargonų pritarimu.

Lietuvių kalbos saugojimą liudija nedidelė kalbamokslė knygelė „Metoula Sprachführer Litauisch“, išleista 1912 m. Joje publikuojama trumpa lietuvių kalbos gramatika, pasikalbėjimai ir vokiečių – lietuvių kalbų žodynėlis. Autorius – žymus Mažosios Lietuvos veikėjas Mikelis Ašmys.

Vėlesnis leidinys, išėjęs 1951 m. Liudvigsburge, – Valterio Kristupo Banaičio parinktos ir harmonizuotos lietuvių evangelikų liaudies giesmės. Rinkinys skirtas lietuviams emigrantams.

Minėtina brošiūra „Lietuva: kraštas ir tauta“, išleista 1949 m. Augsburge, redaguota Adolfo Šapokos. Antraštiniame lape randame rašalu įrašytą dedikaciją „didžiam Lietuvos patrijotui Krištopui Banaičiui“, kurią pasirašo Feliksas Kapočius, vyriausias Lietuvių sielovados tvarkytojas Vokietijoje ir Austrijoje, tautinis delegatas lietuviams šiose šalyse. Jam buvo patikėta tautiečių – karo pabėgėlių – kultūrinė, socialinė, labdarinė globa.

Rytų Prūsija paliko nepaprastai turtingą lietuviškosios urbanistikos, etnografijos ir kraštovaizdžio ikonografijos paveldą, tačiau jis labai išsklaidytas tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse. Patys svarbiausi rinkiniai yra Mažosios Lietuvos istorijos, Šilutės muziejuose, taip pat archyvuose, mokslinėse bibliotekose.

Banaičių archyve taip pat daug nuotraukų, atvirukų ir atvirlaiškių, didelė dalis jų iš XX a. I pusės yra su Kuršių nerijos ir jos miestelių (Nidos, Pilkopos, Juodkrantės) vaizdais, kitą didelę dalį sudaro Tilžės vaizdai, truputis iliustracijų yra iš XX a. pradžios Klaipėdos, Paskalvių (Banaičių giminės tėviškės) ir kitų Mažosios Lietuvos vietų, įamžinti miestai, gamta ir žmonės. Dauguma atvirlaiškių – su vokiškais pavadinimais.

Atidžiai nufotografuotas Jokūbynės parkas Tilžėje, fiksuojant ir paskirus objektus, ir panoraminį vaizdą. Pasak Egidijaus Bacevičiaus, žinios apie parką priartina mus prie lietuvininkų dvasinio brendimo aplinkos ir muziejininkystės ištakų. Jokūbynės parkas, pradėtas tvarkyti 1891 m., tapo puošniausiu visuose Rytprūsiuose. Iš čia po visą kraštą platintos sodininkystės ir parkų kūrimo naujovės. Be to, tai buvo vienas pirmųjų liaudies buities muziejų po atviru dangumi Vidurio ir Šiaurės Rytų Europoje. Lietuviškas namelis, įsteigtas Lietuvių literatūros draugijos, tapo Jokūbynės parko ir viso krašto įžymybe. Brėžinį rengė Šilutės dvarininkas Hugo Šojus (1845–1937). Šiandieną parko šlovė ir grožis išblėsę. Monumentalių statinių neišliko.

XIX a. – XX a. pr. atvirukai dabar tapo vertingais istoriniais dokumentais, parodančiais sunaikinto krašto buvusį vaizdą.

Vieni svarbiausių tekstilės kolekcijos eksponatų – unikalūs tautiniai klaipėdiškės rūbai. XIX a. pab. pastebimas tautinės savimonės formavimasis platesniuose visuomenės sluoksniuose. Kaip vienas iš būdų išlaikyti savitumą yra kuriami tautiniai drabužiai. Tradicinio kostiumo atgaivinimas XIX a. pab. prasidėjo pirmiausia Mažojoje Lietuvoje. Tautiniais rūbais prieškariu puošdavosi ir Eva Banaitytė.

Banaičių kolekcijoje yra du gana pilni klaipėdiškės merginos kostiumai – jie įvardijami senoviniais: vienas, austas 1960 m., esąs ankstyvesnio, t. y. XVIII–XIX a. pr. merginos kostiumo kopija, antras datuojamas XIX a. pab. – XX a. pr., jo atskiros dalys austos 1900–1936 m. Tam tikro modelio apranga, kaip tautiniai rūbai, vyravo iki XX a. 3 dešimtmečio (Vydūnas rašo, kad tai „dar iki 1880 m. Tilžės apylinkėse merginų dėvėti drabužiai“): tamsi suvarstoma liemenė, išilgadryžis sijonas, balti ir siuvinėti marškiniai, balta, skersadryžių raštų prijuostė. Pagal aprašymą šį modelį atitinka antrasis kostiumas, ir jis gali būti laikomas XX a. I p. nešiotais tautiniais rūbais.

Pereikime prie antrosios kolekcijos. Laikoma, kad Heinrichas Kuršaitis (Heinrich Kurschat) buvo rašytojos Ievos Simonaitytės giminaitis – aklą Jokūbo Kuršaičio vaiką ji fragmentiškai mini savo romane „O buvo taip…“ Berods, jis buvęs ir profesoriaus Fridricho Kuršaičio giminė. Heinrichas Kuršaitis (1912–2007) gimė valstiečio Jokūbo Kuršaičio (Jacob Kurschat) ir jo sutuoktinės Marės Simonaitytės (Marie Simoneit), Klaipėdos apskrityje. Kai jam buvo 3 metai, sprogus terpentino buteliukui, vaiką apakino liepsna. Pirmojo pasaulinio karo sumaištis išskyrė Heinricho Kuršaičio šeimą: jis buvo atskirtas nuo savo seserų Lenės ir Annos (iš viso buvo devyni broliai ir seserys).

Po konfirmacijos aklųjų įstaigoje pradėjo mokytis amato. 1934 m. įgijo įprastą aklųjų specialybę – tapo dėžių gamintoju. Iš pradžių dirbo pagal išsilavinimą. Panoręs tapti masažuotoju, 1943–1944 m. lankė kursus, baigęs pradėjo dirbti Karaliaučiuje. Antrojo pasaulinio karo metu ligoniai, karo invalidai, aklieji greit tapo našta karinei valdžiai. Vieną 1945 m. liepos mėn. naktį ji surinko visus tuos žmones ir gyvuliniais vagonais išsiuntė į Vokietiją.

Nuo 1945 m. Heinrichas Kuršaitis kaip persikėlėlis atvyko į Vandlicą netoli Berlyno, ten kurį laiką dirbo dėžių gamintoju. Atsitiktinai sužinojęs, kad jo seserims pavyko išgyventi, persikėlė pas jas. Bad Libenštaine pradėtas atkurti kurortas ir sanatorija tapo naujaisiais H. Kuršaičio namais. Gydytojai ir kolegos greit pripažino ypatingą aklo vyro talentą. Jis, pasak buvusio sanatorijos direktoriaus dr. Reinhardo Sobanskio, buvo vienas mėgstamiausių ir labiausiai kvalifikuotų bendradarbių, vadintas „legenda gydančiomis rankomis“.

1985 m. H. Kuršaitis pirmąkart susisiekė su savo dukterėčia Lietuvoje. Hilda Anna Kallvis (g. 1940), rūpinusis savo dėde paskutiniais jo gyvenimo metais, išsaugojo ir Šilutės muziejui perdavė unikalią neregio buities ir darbo reikmenų asmeninę kolekciją.

Dukterėčia sako, kad dėdė buvo labai apsiskaitęs. Muziejui atiduotos 9 knygos: jos ir Brailio raštu, ir tekstinės. Pastarųjų tekstą skaitydavo kitas žmogus, o klausantysis jį įsirašydavo į kasetę. Turimos knygos apima profesinę, religinę literatūrą. Daugiausia jų vokiečių kalba, viena – gotišku šriftu, Jono evangelija – Brailio raštu.

Dalį eksponatų sudaro įvairūs asmeniniai dokumentai: pasai, leidimai, pažymėjimai ir pan. Įdomus galėtų būti išsilavinimo pažymėjimas, gautas 1944 m., ir išsilavinimo pripažinimo dokumentas, išrašytas po 31 metų (1975) profesoriaus Hofheinzo.

Dauguma Kuršaičių šeimos fondo eksponatų supažindina su aklųjų pasauliu – tą dalį sudaro akliesiems būtini ir jiems pritaikyti daiktai: maisto kortelės, rašymo Brailio raštu priemonės, temperatūros ir kraujospūdžio matuoklis, specialūs vokai, pinigų tikrinimo įtaisas, įvairūs Brailio raštai, įtaisas, skirtas vesti akluosius, lazdelė, metras, dirbtiniai akių lęšiai, keletas laikrodžių (garsinių ir su Brailio rašto žymomis), rašymo mašinėlė, vietoje parašo naudoti asmeniniai antspaudai. Kasetiniai magnetofonai tarnavo kaip užrašų knygutės ir kaip komunikavimo priemonė – Heinrichas su broliu Valteriu vienas kitam siųsdavo įrašytus pranešimus. Viena kasetė yra likusi su H. Kuršaičio balsu.

Iš pačiai Hildai Kallvis (Kalvytei) priklausiusių daiktų aptarsime pašto ženklų rinkinį. Jį sudaro 447 vnt. pabirų pašto ženklų. Pašto ženklai – glausta tam tikro laikotarpio iliustracija, savotiškai fiksuojanti politikos, kultūros, pramonės, istorijos ir socialinius reiškinius. Seniausi leisti dar XIX a. pabaigoje (nuo 1875 m.), didžiąją pašto ženklų kolekcijos dalį sudaro tarpukario ženklai, mažiau – Antrojo pasaulinio karo metais ir iškart po jo (iki 1948 m.). Tai ne tik pašto, bet ir istorijos ženklai: į akis krenta su perspaudais „Ostland“, kursavę Pabaltijo valstybėse visą vokiečių okupacijos laikotarpį (1941–1944), ir su „1930 JUNI 30“ (žymintys pasibaigusią Reino krašto okupaciją), milijonų ir milijardų vertės hiperinfliacijos meto (1922 m. rugpjūtis –1923 m. gruodis) ženklai (švarūs ir su perspausdinta nauja verte: šimtai virsta tūkstančiais, tūkstančiai – milijonais…)

Lietuviams artimiausi būtų keletas ženklų. Vienas iš jų – Trečiojo Reicho pašto ženklų serijos ženklas su kurėnais Kuršių nerijoje. 1937 m. išleista ženklų serija su laivų atvaizdais. Iš devynių serijos ženklų muziejuje turimi trys, – greta keturstiebio burlaivio „Padua“ ir traukinių kelto „Schwerin“ kiek netikėta buvo atrasti ir lietuviškus žvejybinius laivus su vėtrungėmis.

Dar vienas paminėtinas ženklas yra Vytauto Kazimiero Jonyno (1907–1997) pieštas ženklas Viurtembergo žemei, vaizduojantis gynybinį bokštą. Šis žmogus – lietuvių grafikas, skulptorius, vitražistas, Dailės ir amatų mokyklos Freiburge įkūrėjas. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui pasitraukė į Vakarus ir apsistojo Vokietijoje. Laimėjęs tarptautinį pašto ženklų kūrimo konkursą prancūzų okupuotose Vokietijos žemėse, 1947–1949 m. V. K. Jonynas sukūrė daugumą prancūzų zonos pašto ženklų. Jo kurtieji ženklai filatelinės ir meno spaudos buvo pripažinti kaip gražiausi pokario metais Europoje ir meniškiausi ženklai, kada nors išleisti vokiečių žemėje.

Turima kolekcijų medžiaga gali suteikti įvairiapusės informacijos apie praeitį, o tuo pačiu iškelti naujų klausimų ir atodangų. Žmogaus turėti daiktai susisieja ir su kitais žmonėmis, jų istorijomis ir palikimu. Eksponatai, gauti iš Vokietijos lietuvių, kurių tėvynė – Mažoji Lietuva, turi etnografinę, istorinę, memorialinę, kultūrinę vertę. Jie padeda pažinti jau dingusią praeitį ir tuo pačiu yra gyvi jos liudininkai.