Talentingoji R. Samušytė: „Lengviausia yra viską mesti ir, nuleidus galvą, nueiti“
Pagėgių savivaldybės Šilgalių kaime gyvena talentinga jojikė Raimonda Samušytė. Jauna moteris atrodo trapi asmenybė, bet iš tiesų - tai stiprybės, užsispyrimo, kantrybės, atsakingumo ir darbštumo pavyzdys. Ji dalyvavo daugybėje varžybų, kuriose pasipuošdavo jei ne aukso medaliu, tai vis tiek būdavo tarp prizininkų ir ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Šiandien ji yra puikus įrodymas, kad savo vaikystės svajonę galima įgyvendinti. Tam ji kažkada ėmėsi pačių sunkiausių darbų, kurie tikrai labiau tiktų vyrų jėgai.
- Papasakokite trumpai apie save.
- Esu kilusi iš Kelmės rajono. Žirgais domėjausi jau nuo pat vaikystės. Jie visuomet man atrodė nepaprastai žavūs gyvūnai, išsiskiriantys savo elegancija. Tačiau tikrų sportinių žirgų aplink mus nebuvo. Buvo tik darbiniai arkliukai, su kuriais dirbdavome žemės ūkio darbus. Kolekcionuodavau žaislines žirgų figūrėles, nuotraukas, iškarpas, skaitydavau apie juos knygas. Buvau fanatikė. Visuomet svajodavau, jog kažkada dirbsiu su žirgais. Tik tuomet visiems tai atrodė nelabai realu. Vieni sakydavo, kad išaugsiu iš tokių savo norų, kiti, jog tai ne merginų darbas. Pirmą kartą apie Nemuno žirgyną ir trakėnus sužinojau, perskaičiusi E. Danilevičiaus knygą „Oi, žirge žirge”. Tuomet man buvo gal 11 metų. Nežinau kodėl, bet trakėnų žirgai man paliko didžiausią įspūdį, nors ten buvo rašyta ir apie kitas veisles. Tada ir supratau, kad noriu dirbti trenere. Sulaukusi pilnametystės ir baigusi gimnaziją, parašiau tuometiniam žirgyno direktoriui Arūnui Jurgaičiui laišką ir pasiprašiau bet kokio darbo. Tuo pačiu metu įstojau studijuoti neakivaizdžiai žirgininkystės verslo Kauno paslaugų ir verslo mokykloje. Žinoma, su žirgais man niekas tada neleido dirbti, kadangi nieko nemokėjau, bet bent jau buvau visai šalia jų… O dirbti teko įvairius darbus: ir žirgyno langų rėmus dažyti, ir šieną krauti, ir gardus valyti, ir žirgus šerti, bet užtat kartas nuo karto mane pamokindavo joti. Žinoma, viskas buvo sunkiau nei įsivaizdavau. Ir manau, jog tuo metu iš ten esančių nė vienas neįsivaizdavo, jog kažkada rimtai josiu. Kadangi to reikia mokytis jau nuo vaikystės, o ne taip, kaip aš - jau būdama suaugusi. Pradžia buvo nelengva - teko ir kristi daug kartų, bet niekas negimė mokėdamas. Ir taip žingsnis po žingsnio… Štai, trenere Nemuno Žirgyne dirbu jau 14 metus.
- Kas atneša pergales? Kokie reikšmingiausi jūsų pasiekimai, žmonės?
- Man pergales atneša sunkus darbas, užsispyrimas, geras treneris, puikūs žirgai. Taip pat prie visų jų prisideda geros darbo sąlygos bei visas žirgyno kolektyvas. Visos pergalės yra labai reikšmingos, bet kuo sunkesnė kova, tuo pergalės skonis būna saldesnis. Nors visoms varžyboms turime ruoštis vienodai atsakingai.
- Ką duoda dalyvavimas varžybose? Ar skaičiavote, kiek jų buvo jūsų gyvenime? Jūsų pergales liudija daugybė taurių, medaliu, diplomų. Gal skaičiavote, kiek jų jūsų kolekcijoje? Ką tai jums reiškia?
- Tai yra paties savęs ir tavo žirgo išbandymas. Tai lyg žirgo ir žmogaus dueto egzaminas. Kartais jį išlaikau puikiai, kartais nelabai. Kiek varžybų esu turėjusi, tai nelabai jau ir suskaičiuočiau. Kiekviena pergalė, ar tiesiog puikiai nušuoliuotas maršrutas atperka visą įdėtą darbą.
- Ar buvo gyvenime momentų, kuomet sakei: „Viskas, daugiau nebejosiu“?
- Taip, tikrai ne kartą esu sakiusi, kad daugiau nebejosiu, užtenka. Taip dažniausiai nutikdavo po nesėkmingų startų, kai atrodo, jog nieko nesugebu. Bet lengviausia yra viską mesti ir, nuleidus galvą, nueiti. O be to juk negalima, kaskart, atsiradus problemai, bėgti nuo jos.
- Papasakok apie savo žirgus, su kuriais jojote. Kurie jums liks atmintyje visam gyvenimui? Su kokiais žirgais dabar dalyvaujate varžybose?
- Visi žirgai, su kuriais tenka dirbti, daugiau ar mažiau lieka atmintyje. Pirmasis mano pagrindinis varžybinis žirgelis buvo Vagantas. Tai nedidelis, bėros spalvos, užsispyręs, tačiau labai šokti mėgstantis berniukas. Jojau tuo metu gal tik metus laiko, kai gavau jį ruoštis varžyboms. Buvo tikrai nelengva, kadangi aš tuo metu nieko nemokėjau ir jis nelabai manęs klausė, nes buvo dar jaunas penkiametis. Po kelių mėnesių sunkaus bendro darbo startavome pirmosiose varžybose Tauragėje. Aplink pilna žmonių, man kojos dreba ir vis bandau atsiminti maršrutą, o ir jam širdelė vis tankiau plaka, Buvome tuo metu tikras „bailiukų“ duetas. Man buvo baisu, jam tuo metu tikriausiai dar labiau. Bet vargais ne galais pasiekėme finišą. O kitose varžybose mums kaskart sekdavosi vis drąsiau ir geriau. Vienas įsimintiniausių ir širdžiai mieliausių žirgų buvo eržilas Piligrimas. Tai nepaprastai gražus, stiprus, energingas, bet tuo pačiu ir labai draugiškas, mėgstantis dėmesį. Su juo kartu sportavome ir draugavome 8 metus. Tai buvo mano pirmasis žirgas, su kuriuo pradėjome šokinėti aukščiau ir dalyvauti rimtesnėse varžybose. Nebuvo labai lengvas joti, man, kaip mažai patirties turinčiai raitelei, tačiau su darbu, su kantrybe, su trenerių pagalba mes pasiekėm užsibrėžtus tikslus ir patyrėme neįkainojamas akimirkas. Šiuo metu mano širdis priklauso vienintelei ir nepakartojamai kumelaitei Hetei, kuri yra grakšti, energinga, drąsi, tikra kovotoja be galo graži, smalsi. Su ja galiu užtikrintai jaustis varžybų aikštėje. Ir ji tikrai turi kovotojos dvasią. Nepaprastai puikus sportinis žirgas, labai džiaugiuosi, jog turiu galimybę dirbti su ja. Jau 5 metus tęsiasi mūsų draugystė.
- Varžybose esate įvardijama, kaip viena elegantiškiausių raitelių. Kaip jums tai pavyksta? Kur slypi ta paslaptis?
- Sau esu labai savikritiška sporte ir dar savęs tikrai neįvardinčiau, kaip esanti viena elegantiškiausiai jojančių, bet jei kažkam iš šalies taip atrodo, tuomet labai džiaugiuosi.
- Koks raitelis gali susikurti sėkmingą karjerą žirginiame sporte? Apskritai, kokie žmonės užsiima žirgininkyste? Ar tuo gali užsiimti bet kas?
- Žirginis sportas yra labai prabangi sporto šaka ne tik finansiškai bet ir dvasiškai. Norint profesionaliai tuo užsiimti, reikia, manau, begalinės kantrybės, drąsos, ryžto, teisingo požiūrio į žirgą, jog jis nėra kažkoks daiktas, o tavo partneris, tavo geriausias draugas, kuriam turėsi skirti daug laiko ir rūpintis juo. Žmonės, užsiimantys žirgininkyste, yra dideli entuziastai ir labai pasišventę tam.
- Jūsų antroji pusė yra ir jūsų treneris. Abu dirbate toje pačioje įstaigoje. Abu dalyvaujate varžybose, kur vienas kitam negailite patarimų, džiaugiatės vienas kito pergalėmis. Abu net po darbo, laisvadieniais skubate į „Nemuno žirgyną“ Kodėl? Ką jums reiškia žirgai? Ar dėl jų nėra kilę pykčių?
- Kadangi abu sergame ta pačia žirgų liga, tai dėl to nebūna taip, jog kiltų kažkokių tai pykčių ar nesutarimų. Abu puikiai suprantame, kad turime rūpintis ir dirbti su jais ne tik darbo dienomis, bet ir savaitgaliais. Žirgas yra toks gyvūnas, kuris turi kasdien daugiau ar mažiau judėti. Nemuno Žirgynas yra mūsų antrieji namai, kuriame praleidžiame daugiausia laiko.
- Kokią pergalę gyvenime norėtumėte pasiekti? Kokie ateities planai?
- Kokias pergales norėtumėm pasiekti – negaliu atskleisti, kaip sakoma, savo svajonių garsiai negalima pasakoti. O jei išsipildys, tuomet jau galėsiu jums pranešti. O tolimesni planai, tai toliau dirbti, treniruotis, kadangi visada yra kur tobulėti.
- Žirgininkai dažnai tiki prietarais – vieni nesiskuta net barzdų prieš varžybas ir pan. Ar tikite kokiais nors prietarais jūs?
- Prietarais nesu linkusi tikėti. Bet labiausiai tikiu, jog laimė mėgsta tylą.
- Ko palinkėsite skaitytojams ir visiems, norintiems sėsti į balną?
- Visiems skaitytojams norėčiau palinkėti siekti savo svajonių, nebijoti rizikuoti ar galvoti: „Ką kiti pasakys‘‘. Niekada nebūna per vėlu būti tuo, apie ką anksčiau svajojote.
- Ačiū už pokalbį.