Šilutėje kvepėjo šimtametė duona, ūkininkas virė muilą

Muilo ūkyje

Ūkininkas Mindaugas Makutėnas iš Dūkštų seniūnijos (Vilniaus r.) demonstravo, kaip senoviniu būdu verdamas muilas iš pelenų šarmo bei riebalų. Jis atsivežė ir pilną puodynę deguto, kurį prieš savaitę išgavo iš beržų tošies.

„Muilą virti yra gerai su degutu, nes man patinka jo kvapas, o muilas būna juodas. Savo ūkyje auginu tai, kas tinka muilo gamybai, kosmetikai – kai kurias aliejines kultūras, kurių auginimas Lietuvoje neuždraustas, žoleles – rožes, medetkas, levandas. Gaminame iš jų ištraukas ir dedame į muilą“, – pasakojo M. Makutėnas, neslėpdamas, kad jo ūkį visi taip ir vadina – muilo ūkiu.

Ūkininkas-muilo virėjas turi aštuonis hektarus žemės, o visoms reikalingoms žolelėms paskyręs vieną hektarą. Kitame plote augina grūdines kultūras – savo reikmėms ir parduoti draugams, kaimynams. Laiko ir penkias bičių šeimas, iki rudens žada jų kiekį padvigubinti.

Pasak M. Makutėno, muilas pasaulyje pradėtas virti tada, kai atsirado pirmosios civilizacijos. Mums girdėtoje Mesopotamijoje jau irgi buvo muilo. Panašu, kad į Lietuvą muilas atvežtas maždaug prieš tūkstantį metų. O į lietuvių kalbą žodis muilas atėjo iš slavų kalbos.

„Dvarų kultūroje, mūsų šalyje, buvo įprasta pirkti importuotą muilą – ponai prausdavosi kvepiančiu muilu. Nors ūkinėms reikmėms muilas ir dvaruose buvo verdamas“, – šio produkto istoriją priminė pašnekovas.

Duona – kaip prieš tūkstantį metų

Iš Kernavės krašto atvykę Gintaras Ruzgys ir jo žmona Edita Grigaliūnaitė mokė, kaip reikia kepti senovišką duoną. „Atvežėme į Šilutę tūkstančio metų senumo duonos, – ir juokais, ir rimtai kalbėjo Edita. – O atrodo ji kaip šiandieninė, kaip nauja. Žmonės ragauja ir visi ją giria. Archeologiniais duomenimis jau patvirtinta, kad Skuodo rajono Apuolės piliakalnyje IX-XIII amžiuje gyvenę žmonės valgė lygiai tokią pat duoną. Ir čia parodėme, kaip ta duona gimsta – kaip į krosnį pašaunama, ištraukiama, vystoma į šlapią drobę“.

Šilutiškiai sakė dar labai gerai prisimenantys, kaip jų močiutės kepdavo panašią duoną. „Kažkodėl šilutiškiai duoną kepdavo ant klevo, ąžuolo, ajero lapų, gal todėl, kad jų daugiausia turėjo. Mūsų kepama pirmapradė ruginė duona rauginama ąžuoliniame kubile, minkoma ir formuojama rankomis, jos sudėtis – rupūs rugių miltai, natūralus raugas, šulinio vanduo ir jūros druska. Daugeliui tautų tai būtų egzotika, o mums tai – normali duona, kaip buvusi ir prieš tūkstantį metų. Toks laikas tik įrodytas, nežinia, kiek amžių iki tol duona buvo kepama“, – pasakojo E. Grigaliūnaitė.

Kas yra juodasis siuvinėjimas?

Vilniaus amatininkų klubo „Dvaro meistrai“ narė Virginija Rimkutė rodė XV-XVI a. (Gotikos ir Renesanso laikotarpio) įvairius rūbų kirpimus ir medžiagas. Ji suteikė moterims galimybę apsivilkti gotikinę suknelę ir pajausti, kokia ji yra. Atsivežė ir rekonstruotų medžiagų pavyzdžių – šilkinių audinių iš Čekijos (įvairių rūšių brokatų, damastų, šilkų).

„Mokau juodojo siuvinėjimo technikos, buvusios labai populiarios Renesanso laikotarpiu, – pasakojo V. Rimkutė. – Tai siuvinėjimas ant balto lino juodu šilku. Ir jaunos, ir vyresnio amžiaus moterys atidžiai stebėjo, kaip reikia daryti paprastus geometrinius elementus – jos netgi pasisiuvo po tokį gražų maišelį. Mūsų tikslas parodyti žmonėms, kad jie ir patys gali išsiuvinėti, padaryti tai savo rankomis. Aišku, meistrystė yra išskirtinis dalykas, reikalaujantis įgūdžių, įdirbio, bet pabandyti gali kiekvienas žmogus – prisiliesti prie istorijos per patirtį. Juk bet kurį senovišką motyvą galima ir šiandienai pritaikyti“.

V. Rimkutė pagal išsilavinimą yra archeologė, užsiima eksperimentine archeologija, susijusia su tekstile. Tai pluoštų tyrimas, atkūrimas, gamyba, verpimas, medžiagų audimas, virvių gaminimas, drabužių siuvimas ir t. t. Laikotarpis – nuo akmens amžiaus iki šių dienų. Amatininkė dalyvauja tarptautinėse konferencijose, dirba įvairiuose muziejuose, kuriuose rekonstruoja senus eksponatus. Ir labai džiaugiasi galėdama parodyti žmonėms tą muziejinį eksponatą gyviau. „Anų amžių tekstilė randama mažais gabaliukais, bet kai aš žinau, kas tai yra, galiu atkurti visą drabužį“, – teigė V. Rimkutė.