Skaitytojo laiškas. Kodėl varžomos rusniškių teisės?

Tik ir girdi ar matai mirgančias žinias apie atnaujintus kelius, senų tiltų rekonstrukcijų atnaujinimą, visai šalia, Klaipėdoje, rekonstruotas Jakų žiedas, kur išleista milžiniška suma, o štai Rusnė – lyg užmirštas Lietuvos kampelis, kuriame žmonės vargsta ir niekas jiems padėti esą negali. Štai žodis – estakada – jau seniai tapo pajuokos objektu, nes jau tiek metų žadama ją pastatyti. Deja, pažadai tik ir lieka pamirštais pasižadėjimais. Dabar ištarus žodį estakada ne vieno rusniškio veide gali įskaityti šypseną.

Matyt, Rusnėje pastatyti estakadą prilygsta stebuklui, dangoraižio sukonstravimui. O jūs, žmogeliai, murkdykitės tame potvynio vandenyje. Geras posakis ir mums labai tinkantis: „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“. Žinoma, sunku šiltuose savo kabinetuose sėdintiems ir sprendimus priiminėjantiems valdžios atstovams, tiek rajono, tiek visos Lietuvos, priiminėti mums palankius sprendimus, tačiau vargu ar taip atsainiai būtų žiūrima į šią situaciją, jei patiems tokiomis sąlygomis reikėtų gyventi visą potvynio laikotarpį.

Rusnės saloje gyvena apie 1700 žmonių. Daugelis jų dirba Šilutėje ar kitose rajono vietose. Taigi potvynio metu tenka ne tik keltis anksti, bet ir pergyventi – spėsi persikelti, kad laiku nuvyktum į darbą, ar ne. Jei pavėluoji, žiūrėk, dar turi išklausyti darbdavio priekaištų, o pats privalai verstis per galvą kad nors ir vėluoji visus darbus padarytum laiku. Štai darbas baigiasi 17–18 val. Kas tuomet? O tuomet dažniausiai dar bent valandą tenka pastovėti eilėje, kad pasiektum namus. Ir taip diena iš dienos. Šiemet automobilių kėlimo darbai tęsėsi neilgai, tačiau tai dar ne pabaiga. Vis dėlto eilėje teko stovėti ir valandą, o kas jei tave prispyrė tam tikras reikalas? Biotualeto nė su žiburiu nerasi. Išeitys dvi: arba kentėk ir melskis, kad tave greičiau perkeltų, arba apsisuk ir važiuok iš kur atvažiavęs, o tuomet sugrįžk atgalios...

Man įdomus ir dar vienas dalykas. Kas atlygins žalą tiems žmonėms, kurių automobiliai yra „žemi“? Jais užvažiuoti ant tralo itin sudėtinga. Ne vienam pasitaikė, kad apačioje esančios apsaugos kliūva už ant tralo esančių apsaugų, nuplyšta, prireikia remonto. O tam leidžiame savo pinigėlius, kuriuos sunkiai uždirbame. Lyg turėtume pirkdami automobilį pamąstyti, ar su juo bus paprasta užvažiuoti ant specialaus tralo. Ir tai dar ne viskas. Ne vienas gyventojas, savo automobiliu važiuodamas apsemtu kelio ruožu, yra sugadinęs variklį. Jei vandens patrauks per oro filtrą – viskas, teks keisti variklį. Tai kainuoja ne vieną šimtą litų... Kiek per daugybę metų yra tekę matyti potvynio vandenyje taip sugedusių automobilių, jau sunku suskaičiuoti.

Štai dar vienas aspektas. Mano manymu, potvynio metu nuolatos varžomos žmogaus teisės. Tarsi mes, rusniškiai, būtume kaliniai. Jei nori miegoti savo namuose, reiškia, į Rusnę turi persikelti iki 22 valandos. Bet kodėl aš tai turiu daryti? Kodėl nėra budinčio specialaus transporto, kuris bet kuriuo paros metu tave galėtų perkelti? Žinoma, yra vienas budintis traktorius su specialiu tralu, tačiau jį išsikviesti gali svarbiu atveju, ištikus bėdai. O automobilių, važiuojančių ar išvažiuojančių iš Rusnės, zuja visą naktį. Sakysite, žinai, kur gyveni, tokios jau taisyklės. Bet kodėl aš turėdamas namus Rusnėje, ne kažkur kitur, turiu riboti save? Išvykęs tolėliau arba turi skubėti ir laiku grįžti namo, arba ieškoti, kas tave priglaus nakčiai ar bent iki 6 valandos ryto. Bet argi tai ne juokinga?

Per daugelį metų mano gyvenimo Rusnėje teko išgyventi įvairių potvynių. Pavyzdžiui, praėjusiais metais vanduo ant kelio pradėjo itin sparčiai kilti. Aš tuo metu sėdėjau darbo vietoje. Iki 19 valandos iš jos pasijudinti negaliu. Vis sekiau žinias. Vanduo galiausiai pakilo iki kritinės ribos – 80 cm – namo sugrįžti nespėjau. Automobilių kėlimo darbai nutraukti, autobusai tokiu laiku taip pat nebevažiuoja. Ką aš dariau? Skambinau giminaičiams ir prašiausi priimamas nakvynei.

O tai gyvenimėlis! Ir panašių įvykių galėtų papasakoti daugelis rusniškių.