Vorkutos lagerio vikingas

Nuteistas studentas Jonas Gruodis su nuosprendžiu nesutiko: bėgo. Nepasisekė. Apsupę sargybiniai negailėjo smūgių. Nuo tada galvoje nešiojosi šautuvo buožės paliktą randą. To neužteko, įkišo į bausmės lagerį. Komijoje porą metų kasė kalkakmenį, statė aerodromą. Už darbą su laužtuvu – duonos davinys, kalinių vadinamas „paike“. Tos duonelės tiek, kad nenumirtų.

Stiprus jaunikaitis virto klipata, bet ne pačiu silpniausiu. Kai vagis pabandė išplėšti iš sušalusių rankų duoną, apsigynė. Įspraudė įžūlėlį valgykloje į kampą ir ėmė kulti. Niekas nesikišo. Už „paikę“ galima užmušti – nerašytas lagerio įstatymas. Vagį išgelbėjo komendantas. Gal ir gerai. Lietuvio pyktis atlėgo, nusitrynė it rūdys...

Po žeme

Vorkuta. J. Gruodis – 29-osios šachtos belaisvis. Vienas štreke. Puskilometris po žeme. Kurmiui per gilu, žmogui – ne. Lyg būtų gyvas palaidotas akmeniniame maiše.  Valstybės ir šachtos kalinys. Politinis. Į politinius daugelis rusų žiūri kaip į klasinius priešus. Malonės nelauk.

Dabar Jono dangus – uola, horizontas – anglis, rūkas – dujos, mėnesiena – švysčiojanti šachtininko žibinto švieselė, iš kurios išnyra geležiniai bėgiai. Atrodo, kad jie veda į pragarą. Bet reikia iškentėti, nesugriūti dvasia ir kūnu. Jonas ne iš tų, kurie sulūžta. Juk sportininkas: žaidė krepšinį, stalo tenisą, šachmatais. Miklus. Šios savybės pravers.

Vaikystėje, jaunystėje išmokto ant kupros tempti nereikia. Jonas, iš veido ir stoto panašus į vikingą, dar privers nustebti majorą Tunalkiną, kai šis savo užgaidai ar pramogai leido surengti krepšinio rungtynes. Lietuviai išsirikiavo prieš estus. Lietuvaičių marškinėliai juodi, kelnaitės baltos, juoda šlako aikštelė. Lagerininkų komanda, iškelta liftu iš po žemių. Nesvarbu, kas laimės. Svarbu žaisti, parodyti priespaudėjams, kad baltijiečiai nesutižę. Ir parodė. Po rungtynių vyrai nusifotografavo. Juodai baltoje nuotraukoje įsiamžino Keiba, Volungevičius, Gruodis, Marcinkevičius, Vaišvila. Gruodis nuotraukoje - trečias. Jo krepšinukų numeris – 9. Antroje nuotraukos pusėje užrašyta rungtynių data: 1954-ųjų vasara. SSRS vado Josifo Stalino jau nebėra, bet kančių metai tremtiniams nesibaigė. Teks dar nemažai ištverti.

Nuo kulkų išgelbėjo draugo narai užkrosnyje 

Tremtinio išganymas nuo nevilties ir tėvynės ilgesio – darbas. Kasa anglį ar stibį, pjauna mišką – triūsia lyg sau. Tegul kyla nuo nugaros garas. Tai vertinama. Ypač Sibire. Gruodis neterliojo lietuvio vardą. Aukštino. Padėjo ir sportas. Kaip nustebo geologai, kai prie pačių pasidaryto teniso stalo išvydo lietuvį, mojuojantį mažąja rakete. Iš kur jiems žinoti, kad šis vyras, dar vaiku būdamas, su broliais žaidė „pingpongą“ ant valgomojo stalo, vietoje tinkliuko ištiesę šaliką.

Bet tokių prošvaisčių tremtyje buvo reta. Kartą, grįžtant iš darbo, sargyba blogai suskaičiavo kalinius. Koloną sustabdė. Kiti, kol išsiaiškins, nuėjo į zoną atvesti antrą pamainą. Kadangi draugai negrįžo, kaliniai sunerimo, susikibo už rankų ir kareiviai nepajėgė jų išplėšti iš rikiuotės. Prasidėjo stichiškas streikas, virtęs maištu. Kaliniai net planavo užimti sargybos bokštelį. Iškviestas papildomas karių dalinys naktį atidengė automatinių ginklų ugnį.

Kulkos suvarpė ir J. Gruodžio lovą, stovėjusią prie lango. Laimė buvo Jono pusėje – tą kartą grįžęs iš darbo kepykloje atsigulė į draugo narus už krosnies. Taip išliko gyvas.

Tarp miškų

Atlikęs bausmę Vorkutoje Jonas nutremiamas į Krasnojarsko kraštą, į pasiklydusią tarp miškų Rozdolnoje gyvenvietę. Mediniai namai, medinės, tvoros, mediniai šaligatviai. Sustingusioje tylumoje krinta lengvas it pūkas Sibiro sniegas. Žvaigždėtą naktį girdisi, kaip nuo speigo upėje sproginėja ledas.

Lietuva nuo čia – kita galaktika. Tiek toli, toli. Tėvynės, gimtinės ilgesys spusteli širdį geležiniu lanku. Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus... Tai ne tremtinių daina, tai rauda. J. Gruodžio tėvas Juozas ir mama Anelė parvažiavo iš Rusijos arkliais kinkytu vežimu tolimais 1921-aisiais. Jų tėviškė – Dagiliai, Rokiškio žemė prie Sartų ežero. Jonas į Lietuvą grįžo 1961 metais. Po metų tapo tuomečio Kauno kūno kultūros instituto studentu neakivaizdininku.

Tremtis, sunkus darbas lageriuose paliko randų, bet Jono neišsekino. Užsiauginęs vešlią barzdą dar labiau panašėjo į vikingą, kuriam nėra neįveikiamų užduočių. Jis daug nuveikė dirbdamas Vainuto vidurinėje mokykloje, buvo aktyvus vietos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Mokiniai jį mėgo. Šliuoždavo su jais žygin slidėmis, žaidė stalo tenisą, krepšinį, šachmatais. Barako prieblandoje perskaityti filosofų Aristotelio, Sokrato, Kanto raštai išmokė būti kukliu, teisingu, viską objektyviai vertinančiu vyru, tėvu, mokytoju. Paskutiniu metu J. Gruodis gyveno Tauragėje. Jo netekome pernai, lapkrityje. Palaidotas Tauragės kapinėse. Jį atmena ne tik vainutiškiai.