Nepakęsdamas varguoliškų pieno supirkimo kainų Lietuvoje, sėkmę rado užsienyje

LVPŪA pirmininkas V. Buivydas sakė, jog dar nenorėtų įvardinti pieninę, su kuria vyksta derybos. Mat pirmiau reikia susirasti pieno pardavėjų – juk niekas neveš į užsienį vieną, dvi ar penkias tonas žaliavos. Be to, laukia ir ilgokas, sunkus darbas nutraukti sutartis su pieno supirkėjais Lietuvoje.

„Turbūt jau pusantrų metų girdime, kad mūsų šalyje perspektyvus ūkis yra toks, kuriame laikoma 200 karvių, – pasakojo V. Buivydas. – Mūsų asociacijos nariais ir yra ūkiai, kuriuose – iki 200 melžiamų karvių. Mano asmenine nuomone, tik mes, pieno gamintojai, turėtume organizuoti pieno pardavimą. Kodėl dabar esame išblaškyti po pienines? Tik mes turėtume rinktis, kuriai Lietuvos ar užsienio pieninei parduoti savo produkciją. Ne perdirbėjai turėtų atvažiuoti į mūsų kiemą su sutartimis, kurios visos yra vienašališkos. Galiu paminėti „Žemaitijos pieną“ – jos sutartys tikrai absurdiškos. Ši bendrovė siūlosi už aukštesnį nei europinių standartų pieną mokėti 30 eurų priedą už toną (tai tik 3 ct už kilogramą), jei pieno viename mililitre bus iki 150 tūkst. somatinių ląstelių, bakterijų – 50 tūkst, o baltymų – 3,3 proc.“

Neįvardinta užsienio pieno perdirbimo įmonė, su kuria tariasi V. Buivydas, pirks europinius standartus atitinkantį pieną, kurio mililitre gali būti iki 100 tūkst. bakterijų ir 400 tūkst. somatinių ląstelių. Iš pradžių tai įmonei kas antrą dieną bus tiekiama po 24 tonas pieno – tiek, kiek telpa viename pienovežyje. Vėliau jai parduodamo pieno kiekis gali didėti.

Pasak V. Buivydo, jau senokai Europos Sąjungoje nustatyta, kad Lietuvoje pieno perdirbėjų taikomas pieno tiekėjų suskirstymas į 10 grupių prieštarauja įstatymams. Ir joks mūsų šalies teismas negali priversti panaikinti tokias grupes. LVPŪA jau ne vieną raštą yra išsiuntusi Žemės ūkio ministerijai bei diskutavusi su jos valdininkais, kad nenori jokių priedų prie superkamo pieno kainos.

„Paimkime kaip pavyzdį javų augintojus, – teigė pašnekovas. – Ar jie toną parduoda, ar dvi, ar šimtą, už tos pačios kokybės grūdus jiems mokama vienodai. O su mūsų pienu kas daroma? Jo kaina irgi turėtų būti vienoda. Galėtų būti tik kelių centų skirtumas, kai pienas pristatomas į supirkimo punktus, paimamas iš šaldytuvų arba atvežamas į pieno perdirbimo įmonę. Perdirbėjai bando manipuliuoti priedais, mokėdami nuo 10-ies centų iki, berods, 17,5 centų už kilogramą. Antra tiek kai kurioms gamintojų grupėms sudaro priedai. Ir niekaip ministerija nesiryžta uždrausti tokius veiksmus.“

V. Buivydas įsitikinęs, jog reikia kovoti iki paskutiniųjų, kad šeimos pieno ūkiai išliktų. Lietuvos agrarinės ekonomikos institute paskaičiuota, kad ekonomiškiausias yra šeimos ūkis, kuriame laikoma iki 100 karvių ir dirba tik keletas žmonių. Didesnė dalis LVPŪA narių ir turi po 50-70 karvių.

„Pas mus yra žiauru, – piktinosi V. Buivydas. – Vilkyškių pieninė, kuriai parduodu pieną, mane raštu informavo, kad nuo gegužės mėnesio nuo priedų nubrauks tris centus. Dėl to kas mėnesį neteksiu po aštuonis šimtus eurų. Todėl ir užsiėmiau pieno perdirbėjų paieškomis už Lietuvos ribų, nes jokios išeities, geresnio pasirinkimo mūsų šalyje nebėra.“

Ūkininkus, taip pat norinčius parduoti pieną užsienio pieno perdirbimo įmonei ir turinčius pieno šaldytuvus, V. Buivydas prašo paskambinti jam tel. 8 690 48273.