Vaikų kelionė rašto ir knygos istorijos takais

Keliaudami, bendraudami, žaisdami ir pokštaudami dalyviai brendo kaip asmenybės, ugdydami ir lavindami individualius socialinius įgūdžius.

Antrosios vaikų edukacinės stovyklos geografija išsiplėtė – joje vasarojo ne tik Šilutės miesto, bet ir Juknaičių bei Usėnų apylinkių jaunesniosios kartos atstovai.

Pirmoji diena, kaip ir dera, buvo skirta susipažinti su stovyklos draugais, aplinka, programa. Be organizatorių, jaunuosius stovyklautojus pasveikino Žemaičių krašto etnokultūros centro Degučių folkloro ansamblis „Pilutė“, vadovaujamas etnografės Admos Baltutienės. Ansamblio programa ,,Senovinės lietuvininkų piemenukų dainos, žaidimai, burtai“ tarsi nutiesė laiko tiltą tarp XIX a. Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos pasienio gyventojų kultūrinio savitumo, tradicijų ir XXI a. pamario kultūros vyksmo. Stovyklos dalyviai šį kartą nepatyrė žemaičių ir lietuvininkų piemenukų darbų sunkumo, tačiau klausydami liaudies dainų, žaisdami piemenukų žaidimus pajuto laikmečiams nepavaldaus žaidimo žavesį, pramogavimo prasmę.

Dėliodami edukacijos programą, organizatoriai (Bibliotekininkystės ir kraštotyros skyrius) siekė laiko, procesų ir reiškinių nuoseklumo bei logiškumo: nuo pažinties su  rašto priešistore, senojo Amerikos indėnų piktografinio rašto, egiptiečių hieroglifų, finikiečių raidyno ir lietuviškos abėcėlės, popieriaus atsiradimo, iki visos žmonijos istoriją pakeitusio knygos spausdinimo būdo išradimo ir knygnešystės fenomeno. Jaunųjų stovyklautojų laukė ne vienas išbandymas: kiekvieną dieną naujos žinios, naujos patirtys, nauji užsiėmimai.

Šilutės Hugo Šojaus muziejuje jaunuoliai žengė pirmąjį žingsnį rašto istorijos pažinimo link –  pirmykštėse tautose paplitusiu mazgaraščiu skaičiavo savo šeimos narius. Manoma, kad dar ir dabar indėnų piemenys Peru valstybėje naudojasi skaičiavimo virvutėmis kaip kalendoriumi arba tam, kad prisimintų, kiek galvijų yra bandoje. Stovyklautojų kruopštumo, atidumo reikalavo senovės šumerų, babiloniečių rašymo būdo ant vaškinių ir molio lentelių išbandymas. Muziejuje kiekvienas edukacijos dalyvis trumpam tapo tarsi amatininku ir seniausiu gamybos būdu – iš celiuliozės – gamino popierių. Specialiu semtuvėliu sėmė popieriaus masę, kurią paliko džiūti, kad išeitų naujas popieriaus lakštas. Edukatorė Roma Šukienė priminė, kad seniau popieriui gaminti buvo naudojami net pasenę skudurai, kurie šiandien išmetami kaip nereikalingi daiktai.

Tikrojo rašto užuomazgų mokslininkai pirmiausia ieško piešiniuose. Piktografinio rašto mįslę pabandėme įminti F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje stebėdami ir bandydami perskaityti indėnų paliktus piešinius. Pripažinome, kad gana keblu suvokti šio rašto turinį ir suprasti piešiniais užrašytą mintį. Kur kas geriau sekėsi rašyti hieroglifais ir skaityti jais parašytus tekstus. Mažojoje Lietuvoje vyravusį įmantrųjį gotikinį šriftą dalyviai išbandė rašydami autentiškomis žąsies plunksnomis ir vėliau jas pakeitusiomis metalinėmis. Jie svarstė ir vertino, kuo Mažosios Lietuvos knygos poligrafinė išvaizda skiriasi nuo Didžioje Lietuvoje XIX–XX a. pirmoje pusėje išleistų knygų.

Susipažinti su praėjusio tūkstantmečio žinomiausiu įvykiu pasaulyje – mechanizuoto spausdinimo išradimu ir jo išradėju vykome į buvusią Martyno Jankaus spaustuvę Bitėnuose, kurioje dabar įsikūręs Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejus. Padedami muziejininkės Laimos Žemgulienės, stovyklautojai pasigamino ir įrišo vieno lanko knygelę, kurią, naudodami senojo knygų dekoro pavyzdžius, patys ir dekoravo. Žiūrėdami kino filmą, stovyklautojai sužinojo apie gūdžius lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metus, Bitėnų ir spaustuvininko M. Jankaus vaidmenį lietuviškos spaudos istorijoje. Įgytas žinias buvo galima pasitikrinti sprendžiant kryžiažodį bei sudarant žemėlapį, pavaizduojant jame tam tikras vietas, objektus, menančius knygnešystės laikotarpį. Keliautojai nepasidavė antroje dienos pusėje pradedančiam atakuoti nuovargiui. Pasibaigus edukacijoms, aplankė Bitėnų kapinaitėse palaidotų knygininkų Martyno Jankaus ir Vilhelmo Storostos -Vydūno kapavietes, grožėjosi Nemuno slėniu nuo lietuvių šventove vadinamo Rambyno kalno.

Vydūno asmenybę, kūrybą, jo žodžio filosofiją ir rašybos subtilumus dalyviai pažino Kintų Vydūno kultūros centro edukatorių organizuoto užsiėmimo metu. Jauniesiems knygos gerbėjams buvo įdomu rašyti ir skaityti Vydūno rašybos tekstus, kurie, juos nagrinėjant, darėsi vis aiškesni. „Aš po stovyklos darau Vydūno kvėpavimo pratimus“, – nudžiugino vienas iš stovyklos dalyvių paliktų atsiliepimų.

Vaikų kelionė rašto ir knygos istorijos takais baigėsi Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, kur grafikos užsiėmimų metu kiekvienas pasigamino asmeninį knygos ženklą ar iliustraciją savo knygutei.