Praeities balsai ir malda už lagerio spygliuotos tvoros

Apie baisumus – nemurmėti...

Rusų kariškiai sėdėjo už stalo, uždengto raudona medžiaga. Ši spalva – bolševikinės Rusijos vėliavos spalva. Kraujo spalva. Komunistai negailėjo jo šlakinti, kaip ir vokiečių naciai.

Merginos privalėjo prisiekti rusiškai. Nemaloni procedūra, bet joms verkiant reikėjo darbo, kad išgyventų, padėtų skurstantiems tėvams, kad nebereiktų iš jų prašyti kapeikos. Genovaitės tėvai gyveno kaime (tuometėje Švėkšnos apylinkėje), augino septynias burneles. Ji neketino jiems pasakoti, kur dirbanti, nes nenorėjo, jog bijotų, pergyventų, nors pačiai pagaugai per odą slankiojo. Lagerio medicinos sesuo – ne pamotė kaliniams, o jiems padedanti išlikti, užjaučianti moteris. Ta šiluma buvo sesučių akyse ir tyliai ištartame žodyje. Ilgų kalbų juk nepavarinėsi, kai nežinia, kas už kampo slepiasi ar sėlina begarsiais žingsniais. Lageryje ir sienos turi ausis. Ne ten žengei – pati kalinė.

1948-1955 metais vienu metu Macikų lageris talpino apie 3 000 kalinių: vyrų, moterų, vaikų.

Dvaro vietoje - lageris

Macikų koncentracijos stovyklą kairiajame Šyšos krante 1939-aisiais įkūrė naciai. Stovykla vadinosi STALAG 1C. Vokiečiai pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą sąjungininkams ir nuo 1944-ųjų rusų bolševikai, antrą kartą okupavę Lietuvą, Macikų koncentracijos stovyklą pavertė lageriu. Iš pradžių kalino karo belaisvius vokiečius, vėliau – politinius kalinius, neįtikusius naujajai valdžiai, taip pat kriminalinius nusikaltėlius.

Macikų lageris veikė buvusioje dvaro teritorijoje (70 ha). Dvaras yra turėjęs alaus daryklą. Nepriklausomos Lietuvos laikais dalį dvaro pastatų 1924-aisiais nupirko Lietuvos krašto apsaugos ministerija ir panaudojo kareivinėms. Čia buvo dislokuotas Lietuvos 7-ojo pėstininkų pulko 2-asis batalionas. Nacių ir bolševikų „performensas“ – koncentracijos stovykla-lageris. Jame viešpatavo mirtis, tačiau ir naujos gyvasties rasdavosi, kai jaunesni vyrai, nors ir suvargę, bet ne visai suvytę, slapta patekdavo į moterų zoną.

Gali nušauti, gali į karcerį įgrūsti

Lageris – saugoma uždara teritorija. Įėjimas su leidimu. Leidimas su nuotrauka. Sargybinis žiūri į leidimo nuotrauką ir į įeinantį, lygina. Ar tas, ar ta? Teritorijoje – ilgi mediniai barakai tarsi sustojusio traukinio vagonai. Barakai atskirti spygliuota viela: kriminalinių kalinių blokas, ten – politinių, o ten – moterų. Lagerio viduryje stypso medinis sargybos bokštas. Jame prožektorius ir ginkluotas kareivis. Bokštas panašus į vienakį ciklopą, budriai ganantį savo vargšes aveles - aukas.

Sargybinis, kaip viršininkas, bet kada gali riktelėti „šausiu!”. Greičiau klupk, žmogeli, melskis po nosim, kad kulka nepavaišintų aukščiau mindžikuojantis kareivis. Ginkluotasis atlieka pareigą, o kalinys – bausmę. Politinis kalinys dar ir klasinis priešas vyrams su antpečiais ir raudonomis žvaigždėmis kepurėse su snapeliu. Genovaitė tarp pavargusių lagerio gyventojų veidų įsižiūrėjo į žilą kaip obelis seneliuką. „Politinis”, - pakuždėjo draugė. Seneliuko į darbą nevarė – nepajėgus bebuvo, nebent su šluota kiemą pabrūžinti. Kam kalinti karšinčių, galvojo Genovaitė. Tačiau to juk nepaklausi.

Bolševikai klasinio priešo nesigaili. Amžius nesvarbu. Svarbu, kad ne tas knygas skaitė, ne taip kalbėjo, ne tą dainą dainavo. Vagį cypėn – keliems metams, politinį – 25-eriems. Jei sugebi, išgyvenk. Nusikaltai barakų tvarkai – į karcerį. Ten tegausi druskos ir vandens. Vandens daugiau. Kad į karcerį patupdytas nebandytų kampe susirietęs pasnausti, papildavo ant grindų vandens. Tvarka sustyguota, nepaklusti neverta, jei nenori papildomai kentėti. Taisyklės aiškios, prieš vėją nepapūsi. Taip ir gyvena pilkieji vatinukai, srebiantys skystą kopūstienę. Dar gauna silkės, duonos.  Kas rytą – į darbą. Pilka, pilka vora, vienodai aprengta. Iš toliau neatskirsi, kur vyras, kur moteris.

Vaikų barako seselė

Genovaitės budėjimai – pamainomis. Ji – vaikų barako medicinos sesuo. Taip, vaikai gimdavo ir lageryje. Sveikesniems vyrams kopėčiomis į moterų zoną buvo vatinukai užmesti ant spygliuotos vielos. Persirisdavo per tvorą naktimis, neaiktelėdami, jei kam spyglys įdrėksdavo. Buvo moterų, kurios jų laukė. Net tos  su tatuiruotėmis ir vienokia ar kitokia kriminaline praeitimi. Šiandien tatuiruotė – mados šauksmas, dekoracija. Anuomet – ženklas, kad tiki išbadyto mėlyno simbolio galia.

Lageryje tapti motina – sunkus išbandymas. Siaubingiausia diena, kai lagerio mažyliams sukakdavo dveji metukai – vaikelius išveždavo į vaikų namus. Barake aidėdavo moterų klyksmai, verksmai, skambėdavo beriami prakeiksmai kareiviams. Moterys pasiryždavo net grumtis dėl savo kūdikių. Baimė laikinai dingdavo, užleisdama vietą motinos drąsai. Deja, jėga buvo ne jų pusėje.

Trupiniai žąsims iš vatinuko kišenės

Beveik kasdien pro lagerio vartus išriedėdavo jaučių traukiamas vežimas su negyvėliais. Juos laidodavo anapus spygliuoto užtvaro. Kauburėlis prie kauburėlio. Užkasti ir užmiršti. Kas besuskaičiuos?! Na, viena kita gyvenimo istorija prikeliama, išlenda kai kurie faktai, jų nuotrupos. Yra muziejus.

O Genovaitė, išsikėlusi gyventi į Tauragės rajoną ir ten pirmoji kaime Sąjūdžio metais iškėlusi Lietuvos trispalvę, atmena, kaip paskui kalinių vorą gagėdamos, išskėtusios sparnus bėgdavo alkanos lagerio žąsys. Suvargę žmonės išversdavo nubrizgusių vatinių kišenes ir iškratydavo paskutinius duonos trupinius ilgakaklėms. Juk tai nepamirštama, juk gailestis - taip kilnu, taip žmoniška, taip būtina.