Kovoje su erkėmis gamtinių teritorijų purškimas nepadės

„Teritorijos apdorojimas preparatais, naikinančiais erkes, būtų menkai reikšmingas: jo veikimas trumpalaikis, tad šį procesą reikėtų periodiškai kartoti kelis kartus per sezoną. Taip pat didžiąją dalį preparatų sulaikytų aukštesnė augalija ir erkių, kurios užlipusios ant žolių, net nepasiektų“, – teigia Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyresnysis patarėjas Vilmantas Graičiūnas.

Erkės, pasisotinusios krauju, nukrenta ant žemės, miško paklotės, kur lenda po lapais, deda kiaušinius ir žiemoja – tokios pasislėpusios erkės ir jų kiaušiniai bet kokiu atveju išliktų nepaveiktos net ir išpurškus teritoriją specialiais preparatais. Erkė savo aukos paprastai tyko ant augalų, nepakildama nuo žemės aukščiau 1-1,5 metro, todėl cheminis preparatas turėtų būti panaudojamas antžeminiu būdu, o tai sunkiai įgyvendinama dideliuose ir miškinguose plotuose.

Naikinant erkes, neišvengiamai būtų paveikiamos ir kitos laukinių gyvūnų ir vabzdžių  grupės ir pažeistas svarbus Laukinės gyvūnijos įstatymo principas, numatantis, kad reguliuojant laukinių gyvūnų gausą, neturi būti daroma žala kitų laukinių gyvūnų rūšims. Be to, telmologiniuose, botaniniuose, zoologiniuose draustiniuose, vandens telkinių apsaugos juostose pesticidus naudoti draudžiama.

Erkes perneša žinduoliai, kurių krauju jos maitinasi, todėl šių voragyvių visiškai išnaikinti neįmanoma. Į teritoriją juos vėl išplatintų šunys, katės ar laukiniai gyvūnai.