Traktorius vairuojanti devyniolikmetė ir ateityje svajoja dirbti ūkio darbus
Gabrielė Kuskytė / M. Jonikaitytės/Milda Photography nuotr.
LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.
Gabrielės šeima – ūkininkai, iš viso Kuskių šeimai priklausančiose Nemuno deltos užliejamose pievose ganosi 230 galvijų. Ūkininkai turi apie 200 hektarų savo žemės, dar 400 hektarų nuomojasi iš valstybės. Pati Gabrielė aktyviai dirba ūkio darbus – vairuoja traktorius, kitą sunkiąją techniką, ruošia pašarą gyvuliams.
Gabrielės šeima – ūkininkai, iš viso Kuskių šeimai priklausančiose Nemuno deltos užliejamose pievose ganosi 230 galvijų. Ūkininkai turi apie 200 hektarų savo žemės, dar 400 hektarų nuomojasi iš valstybės. Pati Gabrielė aktyviai dirba ūkio darbus – vairuoja traktorius, kitą sunkiąją techniką, ruošia pašarą gyvuliams.
„Ūkio darbus atlieku nuo mažens, kai buvau 12 metų, tėtis išmokė vairuoti sunkiąją techniką, nuo tos dienos visus ūkio darbus atlieku naudodamasi technika“, – prisimena Gabrielė.
Gabrielė pripažįsta, kad dauguma žmonių stebisi išgirdę, kad ji vairuoja ne tik motociklą, bet ir keturračius bei sunkiąją techniką. Tačiau Gabrielei tai – kasdienybė.
„Aš pati apie tai net nesusimąstau, tačiau mano bendraamžiai tokia veikla neužsiima. Nepažįstu nė vienos merginos, gyvenančios Mažojoje Lietuvoje ir vairuojančios sunkiąją techniką. O man taip visai netyčia išėjo, tikriausiai, tai tėčio nuopelnas“, – šypsosi ji.
Ūkio darbais užsiima ir laisvalaikiu
Mergina tvirtina, kad ūkyje dirba ne dėl to, kad to prašo tėvai, – tai jai teikia malonumą, todėl ir laisvalaikis paprastai susijęs su ūkio darbais. Tiesa, sutinka ji, vaikystėje ne visada degdavo noru dirbti, tačiau priduria, kad tikriausiai visi vaikai nori tik žaisti ir linksmai leisti laiką.
„Man patinka padėti tėvams, myliu gyvūnus, todėl tai tikriausiai pagrindinės priežastys, kodėl tuo užsiimu. Tačiau mėgaujuosi vairuodama sunkiąją techniką, pavyzdžiui, dabar visą savaitę to nedariau, todėl jau skambinau tėvams ir klausiau, kada vėl reikės dirbti“, – juokiasi Gabrielė.
Anot Gabrielės, dabar mėgaujasi ne tik ūkio darbais, bet ir kitu hobiu – žirgų sportu. Ji prisimena, kad meilę gyvūnams, o ypač – žirgams, jautė jau vaikystėje, todėl ir jodinėti pradėjo būdama 11 metų. Šiuo metu Kuskiai turi du žirgus.
Paklausus, ar žirgų sportu niekada nenorėjo užsiimti rimčiau, Gabrielė pripažįsta, kad minčių kurti verslą buvo. Pavyzdžiui, išskiria ji, svarstė galimybę mokyti vietinius vaikus jodinėti ir suteikti tokią pramogą, tačiau tuo metu dar buvo nepilnametė ir sudvejojo dėl didelės atsakomybės, todėl nusprendė neskubėti.
„Turiu svajonę, kad laikui bėgant įkursiu savo žirgyną, tačiau nežinau, kaip bus, nes dar nesijaučiu įsitvirtinusi. Vis dėlto tokia galimybė išlieka“, – apie verslo planus pasakoja jojikė.
Meilė gimtinei stipresnė nei didmiesčio žavesys
Ateityje – ne tik verslo planai, Gabrielė teigia savo profesiją norinti susieti su veterinarija. Mergina šiais metais baigė mokyklą ir dar laukia egzaminų rezultatų, todėl, kaip pati sako, yra tame gyvenimo etape, kai jaučia nežinomybę. Tačiau dėl ateities karjeros abejonių nėra – Gabrielė bet kokiu atveju sieks studijuoti veterinariją arba gyvulininkystę.
Keisčiausia, šypsosi mergina, kad dauguma jos bendraamžių nežinojo, kur studijuos ir ką norės veikti, o ji pati nuo mažens jautė užsidegimą ūkio darbams, todėl visada buvo įsitikinusi, kad karjerą sies su darbu ūkyje, gyvūnais.
Gabrielė tvirtina, kad anksčiau svarstė galimybę išvykti gyventi į didmiestį, tačiau dabar tokio varianto kategoriškai atsisako: baigusi veterinarijos studijas mergina norėtų grįžti atgal į namus ir įsteigti savo verslą – veterinarijos kliniką. Žinoma, galbūt būtų smagu gyventi didmiestyje, kalba Gabrielė, tačiau noras likti šalia gimtinės – stipresnis.
Arčiau namų traukia ne tik graži gamta bei ūkis, bet ir vietinių gyventojų vieningumas. Anot Gabrielės, tai supratusi pati nustebo: atrodo, svarsto ji, sunku toje Rusnėje gyventi, per ledo kelius važiuoti reikia, per vandenį plaukti, o vis tiek – nepalieka žmonės šio krašto, o išvykę – sugrįžta atgal.
„Jei kam bėda, jei kieno namus užsėmė vanduo, visi greitai organizuoja traktorius ar keltuvus, tuoj pat iš Rusnės ar net Šilutės žmonės atvyksta. Nėra taip buvę, kad paprašius kas nors nepadėtų. Visada bent jau ieško išeities“, – gyventojų bendruomeniškumu džiaugiasi mergina.
Ramus salos gyvenimas priimtinas ir jaunimui
Pasidomėjus, ar Rusnėje yra veiklos jaunam žmogui, Gabrielė skuba paneigti mitą, kad ramus salos gyvenimas priimtinas tik vyresniems. Anot jos, Rusnėje yra apžvalgos bokštų, gražių vietų, o nemažai jaunuolių užsiima vandens pramogomis.
Žinoma, pripažįsta Gabrielė, kartais pagalvoja, kad norėtųsi atrasti ką nors naujo, neįprasto, tačiau vėliau supranta, kad net neišbandė visų siūlomų pramogų, todėl veiklos nepritrūksta. Gyvenimas mažame miestelyje jaunimo negąsdina ir dėl to, kad netoliese Šilutė, o artimiausias didmiestis – Klaipėda – tik už 60 kilometrų.
Vis dėlto miestelyje trūksta gyvybingumo, Rusnė – labai pasyvus ir ramus miestelis, tvirtina Gabrielė. Galbūt dėl to dalis jaunimo ir bėga gyventi į Šilutę – čia daugiau veiklų, užsiėmimų. Šilutė visai šalia Rusnės, teigia mergina, todėl ir gyvenant Rusnėje galima prisidėti prie Šilutėje esančių veiklų.
„Tikrai pastebiu, kad Rusnėje mažėja jaunų žmonių. Net ir kalbantis su draugais, rusniškiams niekada nekyla mintis pasikviesti mūsų į Rusnę. Saloje trūksta jaunimui skirtų vietų, kažko dominančio, todėl kai kurie jauni žmonės neturi, ką veikti. Pati į Rusnę taip pat dažniausiai vykstu darbo reikalais“, – kalba Gabrielė.
Straipsnio komentarai
