Manipuliacijos nuosavybe dėl kilnaus tikslo bendruomenei?

Kultūros paveldą - ateities kartoms

Savivaldybėse nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos funkcijas atlieka savivaldybės institucijos teisės aktų nustatyta tvarka. Įgyvendindamos kultūros paveldo objekto apsaugą, šios institucijos taip pat tikrina tokių objektų būklę, teikia valdytojams pagrįstus privalomus reikalavimus, kaupia informaciją ir yra savotiškas tiltas tarp objekto valdytojo ir Kultūros paveldo departamento.

Kultūros paveldo objekto valdytojas yra atsakingas už objekto būklę. Visa tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. Šio įstatymo paskirtis – išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą ir perduoti ateities kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis.

Šilutės miesto teritorijoje apstu nekilnojamų kultūros paveldo objektų. Vieni daugiau ar mažiau tvarkomi, kiti štai stovi apleisti ir laukia savo likimo valandos. Temą šiam straipsniui pakuždėjo karšta politikų diskusija neseniai vykusiame Šilutės rajono savivaldybės IX-jo šaukimo tarybos penktajame posėdyje. Rodos, jau išmušė ta lemtinga valanda, kuomet susirūpinta Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčios pastatų komplekso našlaičių globos namais. Dar žinomais, kaip vaikų, sergančių tuberkulioze, sanatorija „Eglutė“. Šiuo metu šis pastatų kompleksas priklauso katalikų bažnyčios religinei bendruomenei.

Bažnyčios pastatų komplekso istorija

1850 m. Šilutės miesto rytinėje dalyje, Katalikų Bažnyčios gatvėje (buv. Žibų kaimo teritorijoje) buvo įkurta katalikų parapija. 1854 metais vietoje laikinos medinės pastatyta mūrinė neogotikinė bažnyčia. Varpinė buvo suprojektuota atskirai, tačiau liko nepastatyta. Vėliau priešais centrinį įėjimą ant aukšto pjedestalo pastatyta Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Šventorių supo metalinė tvora su tokiais pat kaltiniais stilizuotais vartais.

XIX-XX a. sandūroje bendruomenėje buvo 500 žmonių. Pamaldos laikytos lietuvių ir vokiečių kalbomis. 1864 m. liepos 10 d. prie bažnyčios įsteigta parapinė mokykla. 1888 m. prie Šilutės bažnyčios buvo įsteigta katalikų našlaičių prieglauda. 1904-1905 m. pastatytas naujas erdvus trijų aukštų prieglaudos pastatas. Juose prieglobstis teiktas tėvų netekusiems našlaičiams bei vaikams, kurių tėvai neįstengė išmaitinti. Prieglaudai vadovavo vokietės vienuolės elzbetietės.

1944 m. rudenį artėjant frontui, gyventojai evakuoti į Rytprūsius. Pasibaigus karui sugrįžo vos vienas kitas. Bažnyčia išliko sveika, pamaldos čia vėl atnaujintos, katalikų ėmė sparčiai daugėti. 1949 m. našlaičių globos namuose buvo įrengti komunaliniai butai, o 1961 m. čia įsikūrė vaikų, sergančių tuberkulioze, sanatorija „Eglutė“. Šiuo metu pastatas yra avarinės būklės, ruošiamas rekonstrukcijai. Parapinės mokyklos pastate įsikūrusi Šilutės Šv. Kryžiaus parapijos klebonija.

Apleistas pastatas virto benamių lindyne

2004 metais Klaipėdos apskrities administracijos sprendimu buvo uždaryta sanatorija „Eglutė“. O šį pastatą nuspręsta privatizuoti. Privatizavimo kelias buvo pakankamai ilgas ir sunkus. Tiksliau būtų pasakyti - jo sugrąžinimas teisėtam valdytojui.

Kol ilgus metus dar pastatas priklausė valstybei ir jis buvo Valstybės turto fondo priežiūroje, tai buvo didžiausia jo niokojimo era. O iš tikrųjų tai buvo elementari nepriežiūra. Mat kaip ir visais laikas pirštu bedama į lėšų stygių. Buvę sanatorijos darbuotojai prisimena, kad šiame pastate dar 2001 metais buvo atliktas kapitalinis remontas pagal naujausius Sveikatos apsaugos ministerijos reikalavimus. Tačiau uždarius vaikų gydymo įstaigą, šis pastatas virto tikra benamių lindyne. Savivaldybė šį pastatą prižiūrėti nebuvo suinteresuota, nes jis priklausė Valstybės turto fondui, kuris, akivaizdžiai pastato būkle visiškai nesirūpino. Jame nebuvo įrengta net minimali apsaugos sistema, o vandalai ir valkatos daužė, laužė, plėšė ir net degino.

Renovacijai - bendras su Latvija projektas

Pastaruoju metu Savivaldybei itin rūpi šio pastato remontas. Mat paskutiniame Tarybos posėdyje buvo pristatyti du klausimai, susiję su Katalikų Bažnyčios gatvėje esančiu namu, pažymėtu Nr. 3. Tarybos tvirtinimui buvo pristatyti strateginio plėtros plano pakeitimo ir pritarimo tęstinių tvarkybos darbų įgyvendinimui Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčios pastatų komplekso našlaičių globos namuose, esančiuose Katalikų bažnyčios g. 3, Šilutėje klausimai. Šių klausimų svarstymo metu Tarybos narė Sandra Tamašauskienė paklausė, kokia numatyta vizija šiam pastatui, nes keičiama jo paskirtis iš gydymo įstaigos į daugiafunkcį centrą. Meras Vytautas Laurinaitis paaiškino, kad „tai bus kultūrinės paskirties, skirtos turizmui su edukacinėmis erdvėmis, su pakankamai pigiu viešbučiu, apgyvendinant maldininkus“. Pasak mero, šis projektas reikalingas, „kadangi nuosavybė - bažnyčios, o religinė bendruomenė neturi galimybių kreiptis į jokį fondą, o mums irgi rūpi šio pastato likimas“. Na. o kad galėtų Savivaldybė gauti finansavimą iš rėmimo fondų, šis pastatas perimamas panaudos sutartimi dėl projekto įgyvendinimo. Projekto finansavimo šaltinis - tai kultūrinio bendradarbiavimo su latviais programa: „Šilutės ir Saldus miestų kultūros paveldo objektų pritaikymas turistiniams bei kultūriniams poreikiams“.

Projektas bus įgyvendinamas kartu su Saldus savivaldybės administracija iš Latvijos Respublikos. Projekto pagrindinis tikslas – pastato-sanatorijos, esančios Katalikų bažnyčios g. 3, Šilutėje, paprasto remonto atlikimas ir pastato gydymo paskirties keitimas į kitos paskirties patalpas, pritaikant daugiafunkciam Šilutės miesto bendruomenės centrui. Bendra projekto vertė – 920 tūkst. Eur, kiekvienai savivaldybei po 460 tūkst. Eur. 85 procentai lėšų bus kompensuojama 2014-2020 m. INTERREG V-A Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo per sieną programos lėšomis, 15 procentų – nuosavas indėlis.

Ar tikrai religinės bendruomenės negali kreiptis į fondus?

Tačiau meras, teigdamas, kad religinės bendruomenės neturi galimybių kreiptis į fondus dėl finansavimo, arba sako netiesą, arba tiesiog yra neinformuotas. Mat ES lėšomis finansuojamos įvairios programos, kur paraiškų teikėjais gali būtų ir religinės bendruomenės bei centrai. Pasižvalgykime po Europos Sąjungos fondų investicijų Lietuvoje portalą: www.einvesticijos.lt. Jame radome dar 2017 metais patvirtintą priemonę „ Kaimo gyvenamųjų vietovių atnaujinimas Nr. 08.2.1-CPVA-R-908“. Čia galimų pareiškėjų sąraše yra ne tik savivaldybių administracijos ar biudžetinės įstaigos, bet ir „religinės bendrijos / bendruomenės, religiniai centrai“. O viena iš finansuojamų veiklų yra tiesiog itin aktuali mūsų rajono bendruomenėms. Tai „apleistų ar neefektyviai naudojamų pastatų, kitos infrastruktūros ir teritorijų konversija, funkcionalumo didinimas“! Įdomu, ar rajono religinės bendruomenės, veikiančios kaimo teritorijoje, bent žinojo apie šią galimybę teikti paraišką? Kokia informacijos sklaida ir kaip dirba seniūnai kaimo vietovėse? Ar Savivaldybės administracijoje finansavimu iš ES struktūrinių fondų besirūpinantys tarnautojai yra pakankamai įsigilinę į reikalo esmę? O svarbiausia ar gali (nori) visapusiškai ir tiksliai konsultuoti vietos bendruomenes dėl finansavimo galimybių? Gal būt ir gali. Bet tada yra didelė tikimybė, kad dalis projektų išeis iš vietos valdžios įtakos ribų. O čia jau atsiranda grėsmės, kad pinigų srautai iš struktūrinių fondų atiteks kažkam kitam... Ar ne čia slypi mero teiginio priežastys?

Merą erzina manipuliacijos bažnytine nuosavybe?

Ir kiekvienam blaiviai mąstančiam piliečiui, sužinojus apie nuosavybės perleidimus dėl projektų įgyvendinimo, visuomet kyla pagrįstų abejonių. Štai ir opozicijoje esančiam liberalui, turinčiam politinės patirties Lietuvos Respublikos Seime, Tarybos nariui Audriui Endzinui iškilo pagrįsti klausimai.

„Formaliai turime projektą, ruošiamės renovacijai skirti lėšas ir po tuo yra kažkoks susitarimas. Pateikite susitarimo medžiagą, kokiam laikotarpiui ir kokiomis sąlygomis perleidžiamas turtas. Arba darykime klausimo svarstymo pertrauką, nes kokie čia pokiliminiai susitarimai paslapčia ar viešai daromi? – kreipėsi jis į merą V. Laurinaitį.

Po tokio tiesaus ir nedviprasmiško klausimo, Savivaldybės meras nebegalėjo nuslėpti susierzinimo: „Gerbiamas Tarybos nary, šnekėkime apie esmę. Šitas pastatas yra nuosavybėje teisėtai - bažnyčios. Mes jį naudojame pagal panaudą ir nėra čia jokia naujiena“.  Tai, kad pagal panaudos sutartį Savivaldybės žinion perleistas šis turtas, jau tapo žinoma ir aišku. Bet kam reikalingos manipuliacijos nuosavybe? Tam kad padėtų katalikų religinei bendruomenei? Ar tam, kad suremontuotų pačių apleistą ir nuniokotą pastatą? O gal tam, kad pasinaudotų projektu ir jame numatytais pinigais? Tikėtina, kad atsakymų ir į šiuos klausimus visuomenė norėtų išgirsti. Bet visi šie klausimai taip pat verti diskusijos, prie kurios dar sugrįšime.