Apie šią vietą žino nedaugelis: iš Pagėgių nacių belaisvių stovyklos ištrūko, išpirktas už kiaulę

„Apaugusi miškais ta stovykla, tai niekas ir nežino, kad turėjome čia tokią baisią vietą“, – LRT.lt sakė Pagėgių mieste sutiktas Vidmantas, paklaustas, ar turistai žino ir aplanko buvusios karo belaisvių stovyklos vietą.

„Jei būtų daugiau nuorodų, daugiau informacijos, visokių ženklų, tai daugiau kas aplankytų „Oflager 53“. Reikia dar ir šviesti visuomenę apie tai, kas vyko netoli Pagėgių“, – LRT.lt pasakojo pagėgiškė Audronė.

Pagėgiuose, pravažiavę geležinkelio pervažą, pasiekėme miestelio pakraštį. Važiuodami pro laukus, miško link, galiausiai išvystame nuorodą „Karo belaisvių stovykla „Oflager 53“. Pavažiavę kilometrą, sustojame miškuose ir suprantame – vietiniai buvo teisūs: jei ne nuoroda, surasti karo belaisvių stovyklą būtų itin sunku, o ir atvažiavus į vietą galima suabejoti, ar suradai, ko ieškojai.

Iš karo belaisvių stovyklos „Oflager 53“ beveik nieko nelikę. Miške – vos kelių aukštį siekiančios sienų liekanos. Tiesa, buvusią karo stovyklą primena memorialiniai paminklai, antkapiai, atminimo lentos.

Stovyklos būti neturėjo

Pagėgių karo belaisvių stovykla „Oflager 53“ – tai 53-iasis Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filialas, įkurtas prie pat Pagėgių miesto, miške. Tai buvo belaisvių persiuntimo punktas. Ši stovykla buvo įkurta 1941 m. Tuo metu Mažojoje Lietuvoje veikė penki „oflageriai“. Šis užėmė 36 ha teritoriją. Teigiama, kad karo belaisvių stovykla veikė 1941–1942 m., tačiau kai kuriuose istorijos šaltiniuose tvirtinama, jog lagerio filialas galėjo veikti iki pat 1944 m.

Kaip LRT.lt pasakojo Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazijos istorijos mokytoja Kristina Dargužienė, 1941 m., vykstant Antrajam pasauliniam karui, Pagėgių krašte karaliavo vokiečiai, tad į karo belaisvių stovyklą dažniausiai buvo vežami tuometinės SSRS kariai.

„Karo pradžioje rusams nesisekė. Pasienyje buvo gana nemažai rusų dalinių, kurie karo pradžioje, ne paslaptis, masiškai pasiduodavo.

Kadangi karo mašina buvo užkurta puolimui į Rytus, tai, aišku, šie karo belaisviai buvo tarsi našta vokiečiams, jie nežinojo, kur juos dėti, todėl, kaip pasakojo dar gyvi liudininkai, dalis kalinių pradžioje buvo suvaryti į dabartinės gimnazijos stadioną – to stadiono nebuvo, bet buvo parkas – ir, kai belaisvių labai daug susikaupė, buvo nuspręsta juos laikinai įkurdinti už miesto“, – apie karto belaisvių stovyklos įkūrimo aplinkybes pasakojo K. Dargužienė.

Pasak istorikės, nors Europoje tuo metu buvo intensyviai statomos koncentracijos stovyklos, vokiečiai Pagėgiuose tokio ar panašaus objekto net neplanavo. Be to, nacių Vokietija didžiąją dalį savo finansų skyrė karui, tad pinigų dar labiau plėsti koncentracijos stovyklų tinklą į Rytus jau neturėjo. Nepaisant to, karo belaisvių vis daugėjo ir galiausiai nutarta juos kalinti už Pagėgių, miške.

„Belaisvius nuspręsta laikinai laikyti už geležinkelio, miškelyje. Ten, tiesa, tuo metu miškelio beveik nebuvo, buvo smėlio karjeras.

Vietiniai žmonės, kurie gyveno prie geležinkelio, puikiai atsimena tuos vargšus, kurie buvo vežami į stovyklą. Liudininkai pasakodavo, kad karo belaisviams vietiniai įsprausdavo į rankas kokią daržovę, duonos gabalėlį ar kokį kitą maistą“, – pasakojo istorijos mokytoja.

Valgė ir žalias bulves

Galiausiai, pasak K. Dargužienės, smarkiai padidėjus karo belaisvių skaičiui, vokiečiai prie Pagėgių, miške, įkūrė karo belaisvių stovyklą. Tiesa, šis objektas iš pradžių iš esmės neturėjo aiškių ribų, o belaisviai net neturėjo, kur apsistoti.

„Kalinimo sąlygos buvo labai žiaurios. Vasara ėjo į pabaigą, naktys buvo vėsios, o belaisviai gyveno po atviru dangumi, tai jie naktimis miegodavo susiglaudę, taip mėgindami šildytis, arba knisdavo duobes, urvus ir nakvodavo juose“, – pasakojo istorijos mokytoja.

Lagerio kaliniai dirbdavo įvairius darbus: miške kraudavo malkas, kasdavo durpes, vežiojo smėlį. Karo belaisviai buvo maitinami ypač kukliai.

„Paprastai belaisviai gaudavo valgyti tik maisto davinį iš batvinių sriubos. Kartais kaliniai gaudavo dar vieną kitą bulvę. Maisto davinys buvo skirtas iš esmės gyvybei palaikyti“, – kalbėjo K. Dargužienė.

Istorijos mokytoja pasakojo, kad labiausiai pasisekdavo tiems karo belaisviams, kuriuos vokiečiai nusiųsdavo dirbti į vietinius ūkius.

„Karo belaisviai labai džiaugdavosi, jeigu vokiečiai juos paimdavo dirbti į vietinių ūkininkų ūkius. Darbo jėgos ūkiuose trūkdavo, nes visi darbingi vyrai buvo pakviesti į kariuomenę. Pagėgių ūkininkas pasiimdavo dirbti po 10–12 vyrų ir jie buvo maitinami geriau negu stovykloje likę belaisviai. Tiesa, būta tokių atvejų, kai ūkiuose dirbę belaisviai valgydavo sušalusias žalias bulves, kurias rinkdavo iš pavasarį suartos dirvos“, – dėstė pašnekovė.

Kaip pasakojo K. Dargužienė, „Oflager 53“ didėjant belaisvių skaičiui, vokiečiai suprato, kad būtina plėsti stovyklą. Be to, gyvenimo sąlygos stovykloje vis blogėjo.

„Vokiečiai bijojo, kad dėl prastų sanitarinių sąlygų pradės plisti ligos. Todėl 1942 m. stovykloje buvo pradėti statyti barakai, bokšteliai, teritorija buvo aptverta spygliuota viela“, – teigė mokytoja.

Vis dėlto, anot jos, nors stovykloje ir atsirado pastogė karo belaisviams, ligų protrūkio vokiečiai neišvengė. Be to, dalis kalintųjų buvo sušaudyti, kiti mirė nuo šalčio, išsekimo.

„Teigiama, kad stovykloje mirusius belaisvius tiesiog apliedavo derva ir sudegindavo. Bet vietiniai pasakojo, kad dalies mirusiųjų net derva neapliedavo. Liudininkai pasakoja, kad karo pradžioje žuvusius žmones atkasdavo, guldydavo tarp rąstų, – tokia praktika buvo paplitusi daugelyje koncentracijos stovyklų Vakarų Europoje – ir tada sudegindavo“, – pasakojo K. Dargužienė.

Atsisakiusiuosius bendradarbiauti nukankindavo viešai

„Oflager 53“, kaip jau ir minėta anksčiau, daugiausia kalėjo karo belaisvių. Ne paslaptis, jog vokiečiai siekdavo, kad aukštesnio rango rusų kariai bendradarbiautų su jais. Tie, kurie nesutikdavo to daryti, pasak K. Dargužienės, buvo nukankinami viešai. Vienas tokių – Raudonosios armijos leitenantas Aleksandras Žestkovas.

„Vokiečiai norėjo, kad A. Žestkovas bendradarbiautų su jais ir pereitų į jų pusę. Bet jis atsisakė bendradarbiauti ir stovyklos vado įsakymu ant jo buvo žiemą pilamas šaltas vanduo, kol žmogus sušalo ir krito negyvas“, – pasakojo istorijos mokytoja.

Šiuo metu buvusioje „Oflager 53“ stovykloje pastatytas paminklas A. Žestkovui.

Teigiama, kad lagerio sargybiniai nebuvo labai atidūs, tad karo belaisviai mėgindavo bėgti iš stovyklos, tačiau kone visi, mėginę pasprukti, sulaukdavo to paties – juos sušaudydavo arba pakardavo.

Tiesa, K. Dargužienės teigimu, būta ir tokių atvejų, kai belaisviai būdavo tiesiog išpirkti.

„Yra vienas asmuo, kuriam pavyko ištrūkti, kai jį išpirko už kiaulę“, – sakė istorijos mokytoja.

Anot jos, iki šiol tiksliai nėra aišku, kiek žmonių mirė Pagėgių belaisvių stovykloje. Nustatyti mirusiųjų skaičių nelengva dėl to, kad reikia remtis tiek SSRS, tiek ir Vokietijos archyviniais dokumentais. Pasak K. Dargužienės, spėjama, kad „Oflager 53“ stovykloje mirė apie 10 tūkst. žmonių.

„Skaičiuojama, kad stovykloje buvo kalinami ir žuvo 10–30 tūkst. žmonių, bet tiesa bus kažkur per vidurį“, – komentavo pašnekovė.

Ragina neteisti: tai buvo kariai, vykdę vadų nurodymus

K. Dargužienė teigė apgailestaujanti, kad „Oflager 53“ stovyklos memorialas nėra gausiai turistų lankoma vieta. Anot jos, neretai turistai tiesiog net nežino, kad prie Pagėgių buvo karo belaisvių stovykla.

Anksčiau buvusios karo belaisvių stovyklos vietoje stovėjo bronzinis paminklas, tačiau jį išvežė. Galiausiai 2005 m. buvusio Pagėgių lagerio vietoje buvo pastatytas dailininko Stasio Krasausko graviūra papuoštas paminklas fašizmo aukoms atminti.

K. Dargužienė pasakojo, kad Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazija, bendradarbiaudama su kitomis mokyklomis, vykdo projektą „Žmogus prievartos pasaulyje“, kuriuo siekia mokinius supažindinti su tokiomis vietomis, kaip „Oflager53“, ir papasakoti, kas jose vyko.

„Turime apmokytus vaikus, kurie vaidina prižiūrėtojus, jie iš autobusų išveda atvykusius moksleivius, išdalija kalinių kepuraites ir keliaujame stovyklos takais“, – tvirtino istorijos mokytoja.

K. Dargužienė, svarstydama, kodėl šalia Pagėgių buvusi karo belaisvių stovykla nėra populiari tarp turistų, teigė mananti, kad, ieškant atsakymų, reikėtų sugrįžti prie istorijos vertinimo. Ji atkreipė dėmesį, kad Rytų Europoje nacių įkurtose koncentracijos ar karo belaisvių stovyklose dažnai buvo kalinami tuometinės SSRS kariškiai, o šis faktas, nepaisant to, kad tai tebuvo karo vadų įsakymus vykdę ir vėliau stovyklose nukankinti žmonės, vertinamas nevienareikšmiškai.

„Prievartos pasaulyje, kuris atsiranda esant kariniams konfliktams, dažnai pamirštame, kad visiškai nesvarbu, kokios tautybės asmenys patenka į koncentracijos stovyklas. Tie žmonės savo likimo nepasirinko. Dabar į tai žiūrima kažkaip labai įdomiai. Jeigu smurtą patyrė Vakarų valstybių, Vakarų tautų atstovas, tai vadinama tragedija, o kančias patyręs Rytų tautų atstovas vertinamas nebūtinai taip pat. Bet koks žiaurus poelgis su žmonėmis, manau, neturi būti vertinamas per tautinę prizmę.

Dažniausiai į tą vietą (karo belaisvių stovyklą „Oflager 53“ – LRT.lt) žmonės atvažiuoja iš Rusijos, kadangi dauguma karo belaisvių stovykloje kalintų žmonių buvo rusai. Aš dažnai, kai reikia kalbėtis su politikais, pabrėžiu, kad tie karo belaisviai nepasirinko tokio likimo. Juk koks bebūtų karys, jis klauso vadų įsakymų ir belaisvių stovykloje jis atsiduria ne savo noru“, – aiškino K. Dargužienė.

LRT.lt