Nomofobija
Pasak „Spinter tyrimų“ neseniai atliktos apklausos, kas šeštas mobilųjį telefoną turintis Lietuvos gyventojas yra patyręs nelaimingų atsitikimų, susijusių su jo naudojimu. Pavyzdžiui, atsitrenkęs į medį ar praeivį, paslydęs ir pan. Gaila, kad nebuvo atlikta apklausa, koks skaičius gyventojų Lietuvoje jau turi priklausomybę mobiliam telefonui.
Nesugebėjimas gyventi be mobiliojo telefono vadinamas nomofobija, tiksliau baimės jausmas, kurį patiria žmogus netekęs mobilaus telefono. Abstinencija nuo alkoholio ištinka žmones priklausomus nuo šios medžiagos ir pasireiškia nemaloniais fiziniais ir psichiniais pojūčiais, dažniausiai sekančią susilaikymo dieną. Psichologinė priklausomybė nuo telefono pasireiškia momentiškai jo netekus, jei jau esame priklausomybės nuo jo pinklėse.
Simptomai yra analogiški abstinencijai, todėl tokią pakitusios sąmonės būseną ir fiziologinius simptomus galime vadinti priklausomybės padariniais. Kiekviena priklausomybė įtraukia, koncentruoja žmogaus dėmesį į save, dingsta laisvi pasirinkimai, silpnėja valia. Priklausomybę nuo telefono turintis žmogus gali prarasti orientaciją laike, vietoje ir savyje. Jis gali pradėti neadekvačiai elgtis, tapti pajaudintu, dirgliu, nerimastingu.
Sunkiais priklausomybės atvejais jį gali ištikti panikos priepuolis. Išsikrovus telefonui ar jį praradus žmogus gali jaustis tarsi prieblandos būsenoje, nes nežino, ką daryti, nebegeba daryti loginių sprendimų. Jį apima didžiulė panika ir jis savęs visiškai nekontroliuoja. Jeigu žmogus pasiekia tokią stadiją, jau galime kalbėti apie priklausomybę nuo mobiliojo telefono. Pastarąją būtina gydyti, nes tai trukdo normaliam žmogaus gyvenimui. Dar vienas priklausomybės nuo mobilaus telefono požymis yra neigimas. Žmogus neigia savo elgesį, jį pateisina darbais, užimtumu ir negali konkrečiai nurodyti, kada paskutinį kartą nesinaudojo technologijomis ir jų nepasigedo.
Pripažįstančių, kad turi priklausomybę nuo mobiliojo telefono nėra daug ir tie patys dažniausiai susivokia tik tada, kai ši priklausomybė ima griauti santykius, šeimas. Prevenciškai galima sau mesti iššūkį, pavyzdžiui, „Diena be telefono“, „Savaitgalis be telefono“ ar tiesiog „Vakarienė be telefono“, tam, kad sumažintume mobiliojo telefono naudojimą ir pasitikrintume ar dar nesame nuo jo priklausomi.
Pradžioje situaciją žmonės bando kontroliuoti savarankiškai, apribodami save, atsisakydami mobiliojo telefono laisvalaikiu, nedarbo dienomis, išjungdami jį nakčiai, atostogų metu. Tai padaryti pavyksta vis sunkiau, nes žmonės randa pasiteisinimų, kad darbai, reikalai, problemos negali palaukti, kad jie privalo būti pasiekiami visa parą. Negalima įvardinti trukmės, kiek laiko derėtų praleisti prie telefono, nes tai labai subjektyvu. Jeigu darbas reikalauja operatyvumo ir žmogus nuolat turi būti pasiekiamas, tai jo darbo įrankis bus telefonas arba planšetinis kompiuteris. Tačiau žmogus gali labai sureikšminti tai, kad jeigu jis nepatikrins el. pašto, ištiks katastrofa. Reikėtų susimąstyti, ar žmogus iš tiesų savęs nepervertina, o gal tik dangsto priklausomybę?
Vis tik dažniausiai žmonės laiką prie telefono leidžia iš nuobodumo, norėdami, kad jis greičiau praeitų. Taigi po tuo gali slypėti visai kiti poreikiai nei turėtų tenkinti mobiliosios technologijos. Pavyzdžiui, žmonės bijo vienatvės, o žmogus su telefonu rankose niekada nesijaus vienišas. Laukimas, lūkuriavimas ar negalėjimas užmigti dažnai “gydomas” naršymu telefone. Telefoną kaip žaislą vaikams įteikia nekantrūs tėveliai, tuo padarydami meškos paslaugą sau patiems. Laikas su telefonu dažnai tampa daug smagesnis už gyvą laiką su jais pačiais, mažyliai nenurimsta ir atkakliai reikalauja šio išmanaus žaislo, kuris itin stipriai dirgina jaunas smegenis, perkrauna akis, sukelia psichinę įtampą vaikams.
Kaip pačiam spręsti priklausomybės problemą? Pačiam sau nusistatyti naudojimosi telefonu taisykles ir jų laikytis. Mokytis atsipalaidavimo technikų, čia ir dabar buvimo pratimų. Didinti gyvo bendravimo su žmonėmis laiką, laisvalaikį leisti aktyviai su kitais žmonėmis, telfoną išjungus ar palikus namuose.
Technologijos sukurtos padėti, bet ne kenkti žmonėms. Pirminė pagalba būtų savipagalba, antrinė psichoterapinė pagalba. Jei šios pagalbos neduoda rezultatų, reiktų kreiptis į gydytoją psichiatrą, priklausomybių specialistą ir bandyti kombinuotą medikamentinį-terapinį gydymą.
Nomofobija yra liga, kurią negėda gydyti.
Straipsnio komentarai
