Kaip man pavyko gauti kompesaciją už traumą Anglijoje
Prieš metus nusprendžiau atvykti į Didžiąją Britaniją užsidirbti šiek tiek pinigų. Vis dar siekiu savo svajonių profesijos diplomo, mokslams skiriu labai daug laiko, todėl uždarbiauti mokslo metais neturiu jokios galimybės. Studijos reikalauja tikrai nemažai pinigų, tad Lietuvoje per kelis mėnesius tikrai nebūčiau užsidirbusi reikiamos pinigų sumos. Būtent todėl ėmiau žvalgytis darbo skelbimų Anglijoje: čia už nekvalifikuotą darbą mokama kur kas daugiau. Įsidarbinti nebuvo labai sudėtinga: nusprendžiau dirbti sandėlyje, tad įdarbinimo agentūrų pasiūlymų radau iš tiesų daug. Nors draugai ir artimieji mane gąsdino, kad toks darbas labiau primins vergovę, ir tikrai neturėsiu laiko pailsėti, tačiau viskas pasirodė kiek kitaip. Pirmasis darbo mėnuo tikrai nepareikalavo pernelyg daug pastangų: dirbau slenkančiu grafiku, tad turėjau gana nemažai laisvo laiko. Tobulinau anglų kalbos žinias, aplankiau pagrindinius turistų traukos objektus, ir t.t.
Net ir tada, jei darbas pareikalaudavo tikrai didelių pastangų, guodžiau save, kad visa tai laikina, ir netrukus galėsiu grįžti į Lietuvą. Apgyvendinimas nebuvo labai brangus, gyvenau kartu su kitais lietuviais, kurie buvo tikrai draugiški ir anaiptol nepriminė taip dažnai apibūdinamų „budulių“. Atrodė, kad viskas vyksta pagal planą, ir su didesniais keblumais susidurti netenka, tačiau tik iki tol, kai paskutinį darbo mėnesį patyriau nelaimingą atsitikimą darbovietėje.
Darbo valandos jau slinko į pabaigą, kai vadovas manęs paprašė atnešti prekių, esančių kitame pastato aukšte. Įprastai dirbdavau tik pirmajame aukšte, tačiau kolegoms dėžių nešiojimas nesukeldavo jokių problemų, taigi, net nesusimąsčiau, kad laiptai gali kelti pavojų. Lipdama žemyn neturėjau galimybės laikytis už turėklų, nes nešiau ganėtinai sunkią dėžę su surinktomis prekėmis, ir netikėtai paslydau. Tikėjausi, kad pavyks išlaikyti pusiausvyrą, tačiau taip nenutiko.
Netrukus man į pagalbą atskubėjo vadovas ir keli kolegos: nors man ir pavyko atsistoti ant kojų, tačiau teko vykti į ligoninę. Stipraus skausmo nejaučiau, todėl maniau, kad pavyko užsisukti su keliais nubrozdinimais, tačiau gydytojo išsakyta diagnozė nuteikė ne taip pozityviai. Griuvimo ant laiptų metu susilaužiau kelis šonkaulius, todėl tapo akivaizdu, kad į Lietuvą teks grįžti anksčiau nei buvo numatyta. Nors visi teigia, kad sveikata yra brangiausias turtas, tačiau tąkart galėjau galvoti tik apie tai, kad man nepavyks užsidirbti daugiau pinigų.
Savaitę praleidusi ligoninėje pradėjau ruoštis kelionei į Lietuvą. Man besikraunant lagaminus kambario draugė pasiteiravo, ar aš jau užpildžiau paraišką gauti kompensaciją. Nemeluosiu: klausimas mane labai nustebino, nes apie tokią galimybę nebuvau net girdėjusi. Netrukus pradėjau ieškoti informacijos, ir radau įmonę „Insito kompensacijos“, kuri siūlo gauti pinigų už patirtą nelaimingą įvykį. Kurį laiką dvejojau, ar tikrai verta pildyti paraišką: juk labai greitai teks išvykti, tad neturėsiu galimybės nuvykti pasikonsultuoti ar nuvežti reikalingus dokumentus.
Pasirodo, viskas yra gerokai paprasčiau: tereikia užpildyti paraišką internetu, o visais formalumais pasirūpins „Insito kompensacijos“. Pagalvojau, kad tikai nieko neprarasiu, o sėkmės atveju galėsiu džiaugtis papilnėjusia pinigine. Laimei, taip ir nutiko: praėjus keliems mėnesiams po šio nelaimingo įvykio su manimi susisiekė konsultantė, kuri pranešė, kad gausiu pinigų už šį patirtą įvykį, ir taip pat bus apmokėtas pagal sutartį neišdirbtas laikotarpis. Tai tikrai labai nudžiugino, nes mokslo metais tenka patirti tikrai nemažai išlaidų. Nors mano sveikatos sutrikdymas nebuvo labai sudėtingas, tačiau darbdavys negarantavo pakankamo saugumo, dėl kurio patekau į tikrai nemalonią situaciją. Džiaugiuosi, kad tąkart sužinojau apie galimybę gauti kompensaciją ir kreipiausi į „Insito“ specialistus, kuriuos galiu drąsiai rekomenduoti ir kitiems.