Švėkšnos auklėtinės siautėja ir Vilniuje, Santariškių klinikose

Praėjusį savaitgalį Santariškių klinikų Vaikų ligoninėje atsidūrė trys merginos iš Švėkšnos specialiojo ugdymo centro. Su ligoninėje gydomais vaikais bendravusi paramos ir labdaros fondo „Mamų unija“ direktorė Eglė Mėlinauskienė situaciją ligoninėje pavadino tragiška. Paauglės įbaugino ne tik skyriaus vaikus, bet ir personalą, kurio pastangos suvaldyti merginas – beviltiškos.

Vaikų ligoninės Vaikų ir paauglių krizės intervencijos centre apsilankiusi „Mamų unijos“ direktorė sakė, kad agresyvių iš Švėkšnos atvežtų auklėtinių elgesys kenkia kitiems ten gydomiems vaikams.

Prieš kelias dienas į šią sostinės gydymo įstaigą patekusios 13, 16 ir 17 metų Švėkšnos specialaus ugdymo centro moksleivės pasireiškė „visu gražumu“. Teigiama, kad įsisiautėjusios merginos jau sugebėjo įbauginti ne tik skyriuje gydomus vaikus, bet netgi ir personalą.

Pasak savaitgalį Santariškių klinikų Vaikų ligoninės Vaiko raidos centro Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje apsilankiusios „Mamų unijos“ vadovės E. Mėlinauskienės, skyriuje tvyro įtampa. Besigydančių vaikų sveikata žaibiškai pablogėjo, vaikai kaustomi baimės, viena maža mergaitė nuolatos verkia.

Jau antrą dieną iš Švėkšnos atvežtos merginos tarpusavyje susimušė, pjaustėsi rankas. Išvestos pasivaikščioti į lauką iš praeivių kaulijo rūkalų, negavusios daužė ligoninės inventorių. Merginos labai agresyvios, kiekviena personalo pastaba pasitinkama keliaaukščiais keiksmažodžiais ir durų spardymu.

Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus vedėja Sigutė Stanaitienė susidariusios situacijos „Šilokarčemai“ nekomentavo. Pasak jos, toms merginoms reikia specialistų pagalbos, kaip ir bet kuriam kitam vaikui, patyrusiam krizę, pavyzdžiui, dėl tėvų skyrybų, artimo žmogaus netekties, problemų mokykloje. Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius ir teikia tokią pagalbą vaikams, turintiems elgesio ir emocijų sutrikimų, patyrusiems įvairiausių krizinių išgyvenimų.

Pasipiktino „Mamų unijos“ vadovės elgesiu

Santariškių klinikų Vaikų ligoninės atstovė ryšiams su visuomene Jolanta Narmontienė „Šilokarčemai“ teigė esanti pasipiktinusi „Mamų unijos“ vadovės E. Mėlinauskienės elgesiu. Mat ji atėjo į Vaikų ligoninę pacientų lankymo metu kartu su vienos televizijos operatoriumi, apie visą tą, jos nuomone, siaubą buvo paviešinta TV žinių laidoje.

J. Narmontienė teigė įspėjusi E. Mėlinauskienę, kad ji tokiu komentaru TV laidoje pažeidė Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymą, kuris neleidžia atskleisti ne tik pacientų sveikatos duomenų, bet ir tai, kokioje įstaigoje jie yra gydomi.

„Ji padarė tikrą skandalą papasakodama apie tas mergaites, nors iš tikrųjų Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje būna visokių dalykų – ir emocijų, ir agresijos, - pasakojo J. Narmontienė. - Tokia yra to skyriaus specifika. Todėl negalima komentuoti apie šitas mergaites, esančias Vaikų ligoninėje. Reikia kalbėti apie švietimo sistemos bėdas, o ne apie tai, kaip šitame skyriuje joms teikiama psichologo pagalba. Vaikų globos namai, įstatyminiai šitų mergaičių globėjai, galėtų E. Mėlinauskienę paduoti į teismą, nes ji atskleidė pacientų duomenis, papasakojo, priliejo emocijų. Negalima šitaip kalbėti, nes jos – ligonės ir šiuo metu yra ligoninėje. E. Mėlinauskienė nederamai pasielgė – nereikia ligoninės personalo nei ginti, nei jam gintis, mes turime pacientus ir juos gydome. Kai reikia, teikiame jiems pagalbą visai neatskleisdami duomenų apie juos, net apie jų buvimo vietą nedera kalbėti. Ji, tarsi būdama gynėja, padarė baisią meškos paslaugą. Jei tos mergaitės turėtų tėvus, ji jau būtų paduota į teismą“.

J. Narmontienė sakė, kad žurnalistai turėtų kalbinti ne „Mamų unijos“ vadovę, o švietimo ir mokslo ministrą – tegul jis kalba apie tą Švėkšną, kodėl ten yra tokia problema. Juk problema yra švietimo sistemoje, o ne todėl, kad Vaikų ligoninė teikia paslaugas vaikams, patyrusiems krizę.

„Televizijos laidoje ne problemą bandyta aiškintis, o pasakota, kaip tos mergaitės elgiasi ligoninėje, - piktinosi J. Narmontienė. – Jos patyrė krizę, gali elgtis taip, kaip joms toje galvoje sukasi. Mergaitės patyrė prievartą, medikai apie tai net negali viešai kalbėti. Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius yra tokia vieta, kur pakliūva vaikai, patyrę kokius nors sunkius išgyvenimus, ir kur jie gauna psichiatro pagalbą. O kai jų būklė pagerėja, išleidžiami į namus. Taip bus ir su tomis mergaitėmis – jos iškeliaus atgal į savo globos namus. Tik problema yra tokia, ar globos namai jas vėl išsiųs į Švėkšną ir tada jos vėl ten patirs tą patį. Štai kur problema. Švietimo sistema turėtų atsakyti, kaip ji išspręs tą problemą, kad mergaitės vėl nepakliūtų į tą pačią aplinką. Ligoninė negali atsakyti į šitą klausimą. Nors jų pavardės ir nebuvo paviešintos, bet pasakyta, kad jos yra Švėkšnos mergaitės, ir jos pačios jau išgirdo tuos visus reportažus. Baisus dalykas – negalima kalbėti apie tokius vaikus. Tas mergaites būtų galima rodyti ir kalbinti tik tada, kai jų įstatyminis globėjas – vaikų globos namai – duotų leidimą. O mes jas turime saugoti kaip akies vyzdį, kokios jos bebūtų“.

Profesorius D. Pūras: „Nėra normalios sistemos“

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas, Santariškių klinikų Vaikų ligoninės Vaiko raidos centro psichiatras konsultantas, profesorius Dainius Pūras „Šilokarčemai“ teigė panašiai – tai esanti ne tų mergaičių, o trijų ministerijų nesusikalbėjimo problema.

„Tai yra sudėtinga situacija, personalui sunku dirbti tame skyriuje, - pasakojo D. Pūras. -O kur tokiais atvejais vaikai turi patekti? Tikiuosi, kad dabar po truputį valstybė pradeda suvokti, jog pas mus yra viskas aukštyn kojomis, kad nėra normalios sistemos. Ir tada vieni kitus kaltina – manau, kad apie tai reikėtų kalbėti. Klausimas – kur tuos „nepatogius“ vaikus reikėtų padėti? Tai sugalvojo tas mergaites atvežti į Vaiko raidos centrą, bet kad iš esmės būtų sprendžiama problema – kad būtų nors užuomazga vaikų psichikos ir elgesio sutrikimus gydyti taip, kaip turi būti, kaip mes seniai siūlome, deja, valdžia ryžtingų sprendimų nedaro. Mes girdime tik pasekmes – šiandien skamba Seimo kontrolierių paskelbtas naujas skandalas dėl socializacijos centrų, kad ir ten yra blogai. Bet kalbama vis apie pasekmes ydingos sistemos, paveldėtos prieš ketvirtį amžiaus ir likusios tokios „skylėtos“. Ir tie vaikai kenčia. Dabar atrodo, kad tos mergaitės kaltos, ir kitiems vaikams blogai. Svarbiausia, kaip tokiems vaikams padėti, kad nebūtų tokių elgesio sutrikimų. Yra tokių siūlymų, bet jie yra susiję su esminiu sistemos pakeitimu, o Lietuvoje niekas nenori keisti tos sistemos. Kiekvieną kartą ta sistema dangstoma, įvyksta skandalas, po kažkurio laiko jis nutyla, ir vėl viskas grįžta į savo vietas. Man su tokiais dalykais tenka susidurti dažnai – aš siūlau sistemos permainas, deja, kažkam tai yra nepopuliarus siūlymas“.

Psichiatro D. Pūro teigimu, trys ministerijos – Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos – turi imtis daryti labai rimtas, o ne kosmetines permainas šitoje srityje. Atrodo, kad visos trys ministerijos, bent jau joms taip atrodo, turi žymiai rimtesnių problemų nei šita.

„Ministerijose kalbama: „Na, ką čia tokie vaikai, jie jau beveik nurašyti“, - piktinosi D. Pūras. – Svarbus turėtų būti visų trijų ministerijų vaidmuo, nes vaikų ugdymo įstaigos priklauso tai vienai, tai kitai. Kodėl nuo sovietinių laikų kuri nors įstaiga priklauso kokiai sistemai, aš nežinau, to niekas logiškai nepaaiškins. Švėkšnos specialiojo ugdymo centras priklauso Šilutės rajono savivaldybei, nuo anų laikų yra žaidžiamas žaidimas, jog tai yra mokykla. Ten vaikai atvežami mokytis, tai kur čia logika? Kodėl nevadinti daiktų tikrais vardais. Jie gi ten atvežami gyventi, ten apgyvendinami dėl to, kad turi rimtų elgesio ir emocinių problemų. Kiekvienas vaikas, aišku, ir mokytis turi ten, kur jis gyvena. Kodėl sovietmečiu tokia įstaiga buvo pavadinta mokykla, aš galiu pasakyti. Todėl, kad sovietinė sistema tai slėpė nuo pasaulio ir sakė, kad mes neturime jokių socialinių problemų, mes jas seniai išsprendėme. O iš tikrųjų tai nėra mokykla, o toks internatas, į kurį vaikai suvežami iš visos Lietuvos. Jie supranta vienareikšmiškai – už bausmę juos į Švėkšną suvežė. Sovietiniais laikais ji buvo vadinama dar gražiau - sanatorine miško mokykla. Kaip gražu – miškas, romantika... Ta demagogija ir tęsiasi, ką ten ugdo? Iš visos Lietuvos į Švėkšną suvežami „nepatogūs“ vaikai, ir tai yra labai neefektyvu. Aš pykstu, kai kaltinami ten dirbantys žmonės. Jie dirba taip, kaip gali, kai vienoje vietoje yra aštuoniasdešimt „sunkių“ vaikų. Normaliose valstybėse nėra įstaigų, kur vienoje vietoje būtų tiek vaikų – iš karto aišku, kad su jais nebus įmanoma susitvarkyti“.

Dar D. Pūras stebėjosi, kad visi vaikų globos namai stengiasi atsikratyti „sunkiais“ vaikais, ir sukrunta visi, kai įvyksta kokia nors tragedija ar skandalas. Bet dar nė karto nebuvo padarytos esminės išvados, kad pati sistema yra ydinga. D. Pūras tai nuolat kartoja, nors ir žino, kad tai sukelia vykdomosios valdžios susierzinimą – niekas nenori pokyčių, vėl keletą savaičių bus tyla iki kito kokio nors skandalo.

„Kai visi apšneka, tai jau yra simptomai, pasekmės, kurie kaip nors nuskausminami, o tikro sistemos gydymo nenorima pradėti. Visi esame nevykusios sistemos įkaitai – ir Švėkšnos specialaus ugdymo centre dirbantieji, ir tie vaikai, ir mes čia, Vilniuje. Tiesiog nežinau, ar politikai ir valdininkai suvokia, kad čia yra rimta problema. Reikia kitaip organizuoti darbą su tokiais vaikais, nes tų tragedijų „išlenda“ vis daugiau – ir savižudybių, ir visokių žiaurių patyčių jau buvo šiems metams prasidėjus. Tai yra abejingumo šiai problemai simptomai“, - teigė profesorius D. Pūras.