Pagiriamasis žodis Beverstedto ir Rusnės miestų draugystės dešimtmečio sukaktuvėms

Svečių delegacija – 14 senjoriško amžiaus vyrų ir moterų iš šiaurės Vokietijos, Žemutinės Saksonijos, miestų. Kuklūs, įdėmūs kiekvienam, kas pasilabina, pakalbina, pasako kelis žodelius vokiškai. Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė, kuri vis tekina, tekina, jiems – miela pažįstama, kaip ir Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė, tautodailininkė Birutė Servienė, buvęs seniūnas Voitiechas Deniušas, buvusi Rusnės vidurinės mokyklos direktorė Galina Deniušienė, Rusnės specialiosios mokyklos direktorius Romas Blechertas, Šilutės Pamario pagrindinės mokyklos Rusnės progimnazijos skyriaus direktorė Regina Juškienė.

Svečius sutiko ir jiems puikių dovanų bei sveikinimų atvežė Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, palinkėjęs svečių delegacijai nemažėti, o didėti. Meras, priminęs praėjusį žuvienės virimo čempionatą Šilutėje, kuris ir vokiečiams paliko gerų įspūdžių, pridūrė, kad Savivaldybė bendradarbiauja su 18 partnerių užsienyje ir visus juos labai vertina.

Dovanų paketus su Savivaldybės logotipu jam padėjo įteikti kiekvienam svečiui Rusnės seniūnė. O albumas su Šilutės krašto architektūrinio bei kitokio paveldo nuotraukomis įteiktas vokiečių delegacijos vadovui Udo Lade. Sveteliai į Rusnę atvežė ne tik eilinę labdarą (masažinės lovos ligoniams), bet ir specialią dovaną rusniškiams: medinį suolą, sumeistrautą pagryniškio Algio Tarozos. Dvi metalinės lentelės vokiečių ir lietuvių kalbomis ant suolo atlošo žymi dovanotojus.

Bet tai ne visas pasakojimas apie dovanas, pasilikime kitus apdovanojimus atsisveikinimui, kai visi vaišinosi Birutės virta kafija ir Reginos sumuštiniais.

V. Deniušo staigmena – vokiškai padeklamuotas eilėraštis

Pirmiems draugystės ryšiams tarp Rusnės ir Beverstedto miestų padėjo užgimti Lietuvos kultūros dienos Vokietijoje. Tokių prisiminimų pabėręs buvęs Rusnės seniūnas V. Deniušas padeklamavo vokiškai eilėraštį, beje, išmoktą penktoje klasėje. Tai bent. Vėliau, 2009-aisiais, balandžio mėnesį, vokiečiai pasiūlė palaikyti gilesnius santykius, kartu su vaikais, stiprinti mokyklų ryšius. Kalbos virto susitarimu.

Tuomet Beverstedto Vokiečių-lietuvių draugijos pirmininkės pareigas ėjo Traute Meuser. Draugystė tvirtėjo, vizitais apsikeitė mokyklos. Lietuviukai 3 kartus važiavo į Vokietiją, vokietukai atsilygino tuo pačiu. Rusniškiai moksleiviai svečiuose kartu su šeimininkais suvaidino V. Šekspyro pjesę „Vidurnakčio sapnas“. Kalbėta angliškai, vokiškai, lietuviškai.

Tikra švente tapo natūralus bendravimas, draugiška atmosfera. Galima tikėti pedagoge R. Juškiene, kad tai nepamirštama, kaip ir vokiečių iškeltos lietuviškos trispalvės. Tos draugystės tęsinys – būsimas Rusnės specialiosios mokyklos mokinių ir mokytojų vizitas į panašaus profilio mokyklą Štazi mieste. Nuo Štazi iki Hamburgo - 50 kilometrų. Vokietukai ir jų tėveliai neprieštaravo susitikimui. Juk įdomu, kaip ten auklėjami, mokomi, ruošiamas gyvenimui specialus vaikų kontingentas. Tokius renginius remia ES programa „Erasmus“, kurios bendras finansavimas 2014-2020 metams sudaro 14,774 milijardus eurų.

Svečių delegacijos šefas U. Lade paminėjo, kad finansavimas Rusnės ir Štazi vaikų apsilankymams jau skirtas. Vienas „spygliukas“ rusniškiams. Svečių akims pasirodė, kad Rusnėje mažai vaikų. Beveik juokais to ir paklausė. Atsakymo neišgirdo. O jis paprastas. Emigracijos vėjai išpustė iš salos po užsienius nemažai jaunimo. Yra bernelių, paėmusių į žmonas svetimšales, yra mergužėlių ištekėjusių už svetimų. Kiek rusniškiams žinoma, bent dviejų porų vaikai jau nekalba lietuviškai. Praturtinome vaikučiais kitas šalis...

Ruth Hoffmann – šmaikščioji vertėja

Nors rusniškiai vasaromis dažnai girdi vokiečių turistų šnektą ir kas daugėliau ar mažėliau kažkiek jos supranta, bet iki vertėjo dar nepriaugo. Svečiai patys atsivežė vertėją – nedidukę šmaikštuolę Ruth Hoffmann. Ji iš mūsų krašto, gimusi ir užaugusi Katyčiuose. Ruth – buvusi medicinos sesuo. Į Vokietiją išvyko tolimais 1959-aisiais. Lietuviškai kalbėti nepamiršo, vokiško akcento beveik nesigirdi. Stabteli, jei koks žodelis užkrenta, bet vis pašonėje esanti rusniškių seniūnė Dalia ima ir pasufleruoja, ką sakyti.

Anot Dalios, Ruth visus 10 draugystės metų trata kaip vertėja. Verčia kūrybiškai – savo pagražinimų prilipdo, kaip antai apie žuvienę, iš kurios ašakas tekę graibyti. Už savo linksmai atliekamą darbą užsidirbo rusniškių padėką ir gintarėlį dėžutėje. Dovaną paruošė vietos bendruomenės „Sala“ pirmininkas, verslininkas Saulius Bukantas. Gražiai nustebino jis ir pamaloninęs šakočiu-milžinu svečių delegacijos šefą Udo Lade.

To negana, uždėjo svečiui ant rankos apyrankę, derančią, lyg būtų prieš tai pamatuota. Primins Lietuvą. Štai kaip viskas vyko. Ruth dar Lietuvoje svečiuosis mėnesį, gi kiti delegacijos nariai jau išvažiavo.

Nešk, laiveli, Rusnėn...

Miestų draugystės dešimtmečio sukaktuvės paminėtos labai širdingai. Nė šešėlio valdiškos pozos - draugiška atmosfera skanaujant kafiją ir sumuštinius. Visiems svečiams - po šakotį dėžutėje. Reginos Juškienės lauknešelyje – šakotis, trauktinė „Trejos devynerios“, mėsytė. Voitiecho ir Galinos Deniušų virtuvė net kelias dieneles buvo atidaryta svečiams. Patiekė koldūnų, kugelį ir pagal užgaidą - bulvių kastinį.

Lietuviška bulvė, užauginta be cheminių „pagardų“, - skani ir vokiečiams. B. Servienė įteikė svečių delegacijos šefui U. Lade simbolinį laivelį baltomis burėmis, kad vis plukdytų Rusnėn. O jau linkėjimų prilijo iš abiejų pusių, gal net ežeras. Svečiai užsiminė, kad jų labdara, per dešimtmetį skaičiuojama tonomis, teikiama ne vien Rusnei, nors ši jiems ypatinga, bet tenka ir Kintams, Juknaičiams, Katyčiams.

Tam skatina ne tik noras duoti, bet ir noras susipažinti, draugauti, semtis vieniems iš kitų gerumo, suartėti, nepaisant skirtingų ar kažkiek panašių tautiškų tradicijų. Iš tikrųjų, gražu pasižmonėti svečiuose, suprasti tolimesnius kaimynus. Žmonių draugystė naikina neapykantą, nepasitikėjimą. Tai didelė pergalė.

Anot D. Drobnienės, keli svečių delegacijos atstovai seniau gyveno Rytų Prūsijos sostinėje Kenigsberge (dabar Kaliningradas, Rusija), yra pamariškių arba turėjusių „šišionais“ artimų giminaičių, kai nenustelbiamas kraujo ryšis traukia palikuonis aplankyti buvusią protėvių žemę. Čia dar galima atrasti senojo kaimo liekanas, gandralizdžius, pylimus, vaizduotę kutenančią Skirvytės vilnelę, kadaise skyrusią Lietuvos ir Vokietijos krantus.

Sentimentai nutolusiai praeičiai, ar ne? Bet jie gaivina protą ir širdį, daro žmogų geresnį. O tai, ko labiausiai kasdien reikia mums visiems.