Žemaitiškas edukacinis vidudienis džiugino vainutiškius

Edukacinio vidudienio viešnios Žemaičių krašto etnokultūros centro etnografė Adma Baltutienė ir edukatorė Viktorija Jurkšaitienė atvyko pasipuošusios žemaitiškais tautiniais drabužiais ir nešinos pilnais krepšiais, kuriuose buvo sudėti tradiciniai mūsų krašto valgiai ir priemonės žemaitiškai vytinei juostai pinti. A. Baltutienė vaizdingai žemaitiška tarme pateikė Žemaitijos regiono istorinių faktų, linksmai aptarė Žemaitijos ir kitų Lietuvos regionų gyventojų būdo, papročių, tradicijų skirtumus. Padainavusios keletą dainų viešnios mokė žemaitiškos vytinės juostos pynimo paslapčių.

Vytinės juostos – viena iš seniausių liaudies audinių grupė. Jų paskirtis yra sujuosti drabužius. Vyrai ir moterys susijuosdavo vasarinius ir žieminius, kasdienius ir išeiginius drabužius. Jomis puošdavo skrybėles, apsiūdavo drabužių kraštus. Plonesnes juosteles naudodavo parišti įvairius buitinius rakandus. Jomis suvarstydavo apavus.

Vytinėms juostoms naudojami vilnoniai siūlai. Pagrindiniai įrankiai yra kartoninės kvadratinės lentelės su keturiomis skylutėmis kampuose, skirtomis siūlams įverti, žiogelis ir spalvoti siūlai. Kiekvienos merginos svajonė buvo turėti kuo daugiau ir kuo gražesnių juostų. Motinų ir senelių pamokytos, mergaitės juostas pradėdavo austi anksti. Vytinės juostos turėjo tris paskirtis: apeiginę, dekoratyvinę ir buitinę. Nė viena šventė ar svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai nepraeidavo be juostos. Juosta buvo dovanojama kūdikiui gimus, su juostomis nuleisdavo mirusįjį į duobę.

Audėjoms buvo garbė išausti kuo gražesnę juostą ir ją užrišti. Vyrai vytinėmis juostomis puošdavo skrybėles. Vytinėmis juostelėmis su gausiomis bumbulų puokštėmis puošdavo batų aulus. Vytinės juostos buityje buvo naudojamos beveik kas dieną. Moterys siauromis juostelėmis pasirišdavo ilgus, plačius sijonus, susivarstydavo liemenis. Vyrai platesnėmis juostomis susijuosdavo sermėgas, kailinius. Prijuosčių ir sijonų juosmenėliai buvo siuvami iš juostelių.

Renginio dalyvės išbandė juostos pynimą. Vienoms kuo puikiausiai sekėsi, o kitoms reikėtų ilgiau pasimokyti.

Įdomu  buvo klausytis viešnių pasakojimo apie žemaičių kulinarinį paveldą. Etnografė pateikė konkrečių receptų, siūlė Žemaitijoje besilankančius kitų Lietuvos regionų svečius pavaišinti mūsų tradiciniais gėrimais ir valgiais – mėtų arbata, džiovintų obuolių gira, troškintais kopūstais su kiaulės koja, kraujiniais vėdarais, kugeliu, bulviniais blynais, kastiniu, rasalyne ar cibulyne, kt.

Adma ir Viktorija pavaišino renginio dalyvius atsivežtu kastiniu, cibulyne su silke ir karštomis bulvėmis, sūriu ir medumi.