Petras Jakštas - Šilutės Prietelius

Šio svarbaus dokumento reikėjo, kadangi buvo 1988 metų pradžia, laikai, kai prasidėjo Atgimimo sąjūdis. Dideliam mano nustebimui duris atvėrė žmogus, su kuriuo dar vaikystėje teko ne sykį pasikalbėti, tik tada nežinojau, kas jis. Gerasis vaikystės draugas. Daug, labai daug kartų man teko kreiptis patarimo, pagalbos į P. Jakštą. Ir visada sulaukdavau iš šio žmogaus palaikymo.

Šiandien yra puiki proga man ir Jums prisiminti šį garbų Šilutės miesto pilietį. Bibliografijos rodyklėje apie P. Jakštą rašoma taip: majoras, karininkas, žurnalistas, bibliofilas. Ir, aišku, žmogus iš didžiosios raidės.

Dar tarpukario Nepriklausomos Lietuvos karininkas P. Jakštas visus savo jaunuosius bičiulius vadino prieteliais ir prietelėmis, kartais kalakutais, šelmiais, peckeliais ir labai retai – barbarais. Todėl Prieteliaus vardas prilipo ir jam pačiam.

„Aš visiems įduodu siūlo galą...“, - mėgdavo sakyti šilutiškių Prietelius P. Jakštas. Ir pats gyvenime dažnai vadovavosi šia taisykle - turėti siūlo galą, t.y.idėją, tikslą. Vaikystė nebuvo lengva, teko ir piemenėliu pabūti, bet mokslo ir žinių siekis susiformavo jau tada.

Visą gyvenimą P. Jakštas ir siekė mokslo, buvo knygos žmogus, kuriam žingeidumas - viena svarbiausių savybių. Pirmosios pamokos buvo tėvų ūkininkų namuose Stramiliuose, Panemunėlio valsčiuje. Dar Rokiškio keturklasėje mokykloje mokytojas jam išpranašavo: „Rašytoju tu nebūsi, o istoriku - tai tikrai“. Manau, jam pavyko suderinti abi šias veiklas.

Įdomus jo gyvenimo etapas Nepriklausomos, Smetoninės Lietuvos laikais - baigė Kauno karo mokyklą, tarnavo Vyriausiajame kariuomenės štabe, Spaudos ir švietimo skyriuje ėjo Lietuvos kariuomenės bibliotekininko pareigas. Jau tada prasidėjo jo kelias šviečiant žmones, organizuojant ekskursijas, kaupiant knygas.

Šį darbą jis dirbo iki pat mirties. Kur begyventų, stengėsi bendradarbiauti su krašto mokyklomis bei kultūros veikėjais. Su moksleiviais jis dažnai keliaudavo po Lietuvą, todėl gerai išmanė ir jos istoriją. Turbūt todėl ir buvo jam patikima lydėti po Nepriklausomą Lietuvą šalies svečius ir mokslininkus. Visas laisvalaikis buvo skirtas šiai veiklai. Meilė savo  kraštui ir jo istorijai - neatsiejama jo gyvenimo dalis.

Apie pirmąją savo meilę - meilę knygoms - jis yra sakęs: „Jau savo kūdikystėje, dar nesuprasdamas knygos reikšmės ir vertės, aš ją sąmoningai pamėgau. Nemokėdamas skaityti, bet kurią knygą mielai imdavau į rankas, ją glostydavau ir nešiodavau. Atsimenu, kaip kartą pas tėvus tarnavęs bernas sakė: „Šitas vaikas nebus žemdirbys“. Iš tikrųjų buvau ir piemuo, ir žemdirbys, ir įvairius darbus dirbau, ir įvairias pareigas ėjau, bet per visą gyvenimą mane lydi knyga, mano geriausia ir ištikimiausia palydovė ir draugė.“

Dar prieš II pasaulinį  karą P. Jakštas turėjo didelę biblioteką - joje buvo apie 6-7 tūkstančiai knygų. Tačiau jos neteko tragiškomis aplinkybėmis. 1945 m. sovietinės valdžios įsakymu visos jo knygos, saugotos brolio Vytauto vienkiemyje, buvo sudegintos.

Gyvenimo vingiai šį žmogų blaškė ir išbandė ne vieną sykį. Karininkas nuo okupacijų pradžios 1940 m. iki pat Atgimimo laikų  neturėjo sąlygų viešai reikštis kultūroje ir moksle, nes trylika metų gyveno nelegaliai Latvijoje Antono Putliūno pavarde. O po legalizavimosi galėjo dirbti tik ūkinėje įmonėje eidamas pačias žemiausias tarnautojo pareigas. Sovietinio režimo buvo griežtai kontroliuojamas, riboti jo ryšiai su jaunimu ir žiniasklaida.

1955 metais apsigyveno Šilutėje, kur jau gyveno jo šeima. Nuo 1955-ųjų iki išeinant į užtarnautą poilsį dirbo Šilutės autokelių valdybos ūkvedžiu–tiekėju, gamybos meistru. Netekęs didelės dalies knygų 1945 metais, P. Jakštas, dirbdamas Šilutės autokelių valdyboje, ne tik pats pirko knygas, bet buvo ir knygų platintojas, ne vieną išmokė mylėti knygą. Kiekvieną savaitę iš knygyno su ryšulėliu knygų eidavo į darbovietę ir ten platindavo savo  bičiuliams.

Nors iki 1940-ųjų P. Jakštas daug rašydavo straipsnių laikraščiuose, žurnaluose, tačiau vaisingiausias gyvenimo periodas prasidėjo 7-ajame jo amžiaus dešimtmetyje. Nutolus represijų grėsmei, P. Jakštas ėmėsi iš naujo kurti ir gausinti asmeninę biblioteką. Šilutėje sukurta antroji P. Jakšto asmeninė biblioteka, ji buvo iš prieškario laikų bibliotekos likučių, giminių išsaugotų, Šilutės krašte surinktų knygų ir periodikos leidinių bei iš pirkinių knygynuose ir antikvariatuose.

Jų taip pat įsigyta mainais ir gauta dovanų. Savo naująją biblioteką bibliofilas tvarkė metodiškai, nuosekliai pildė katalogą. Jame buvo pateikiamas ne tik bibliografinis aprašas, bet ir nurodoma kaina, dovanotojų pavardės, defektai, buvę įžymūs savininkai (kelios knygos buvo iš Rusijos caro ir jo šeimos narių bibliotekų). Remiantis katalogu galima nustatyti, kad buvo sukaupta įvairios rūšies spaudinių.

Bibliotekoje buvo 58-ių pavadinimų lietuviškų ir 14-os nelietuviškų periodinių leidinių komplektai. Vertingiausią periodikos kolekcijos dalį sudarė Lietuvos kariuomenės karių laikraščiai ir karininkų žurnalai, karo mokslo darbai „Karo archyvas“, „Karo literatūros rodyklė“ ir „Mūsų žinynas“, senieji leidiniai. Turinio požiūriu bibliotekoje galima išskirti istorijos, kalbotyros ir knygotyros literatūros rinkinius, visus susietus lituanistikos aspektu. Ypač buvo vertinga karo statutų ir kitokių karo tematikos knygų kolekcija, sukaupta tarnaujant kariuomenės Vyriausiajame štabe.

P. Jakštas taip pat turėjo rankraštinių knygų. Jos buvo iš carinės Rusijos įvesto lietuviškos spaudos draudimo laikų (1864-1904). P. Jakšto biblioteka buvo prieinama visuomenei. Iš pradžių ja naudojosi Šilutės mokytojai lituanistai, parodas rengę bibliotekininkai ir muziejininkai, aukštosiose mokyklose studijavę vietos jaunuoliai. Vėliau į jos retus leidinius dėmesį atkreipė ir juos skolinosi visos Lietuvos paminklosaugininkai, gamtosaugininkai, urbanistikos istorikai, architektai restauratoriai, Mažosios Lietuvos lietuviškosios knygos istorijos tyrinėtojai.

Retenybes aprašė ir užregistravo fundamentaliosios lietuvių spaudos retrospektyviosios bibliografijos rengėjai. Bibliotekos savininkas savo rinkinius demonstruodavo ekskursantams ir pradedantiems bibliofilams, propagavo aukštąją knygos kultūrą. Jo žinias perėmė daug Lietuvos knygos mėgėjų klubų ir pavienių asmenų, iš kurių išaugo nemažai žymių kolekcininkų. Bibliotekos likimu P. Jakštas pasirūpino dar 1985 m. Jis vertingus lituanistinius ir senuosius Europos leidinius (apie 1 100 egzempliorių) pardavė Vilniaus universiteto bibliotekai, dalį paskirstė įpėdiniams – sūnų šeimoms.

Jis tyrinėjo ir rašė darbus krašto, ypač Mažosios Lietuvos, istorijos tema. Iš pradžių rašė saugodamasis nuo žmonių, kurie galėjo įskųsti, rankraščius slėpė, vėliau juos skolino patikimiems asmenims kopijuoti. Paskutinė knyga prieš mirtį įrašyta 6 551-uoju numeriu. P. Jakštas-Prietelius buvo sąžiningas žmogus, todėl jis labai tikėjo ir kitais. Teko ir man dirbant kraštotyros draugijoje kelis jo darbus perkuopijuoti, tai yra perspausdinti sutarus su tuo metu Šilutės turizmo ir paslaugų mokykloje besimokančiomis sekretorės- mašininkės specialybės merginomis, žinoma padedant mokyklos direktoriui istorikui, kraštotyrininkui Pranui Avižiniui.

Pirmosios tyrinėjimų publikacijos spaudoje pasirodė tik vadinamojo M. Gorbačiovo pertvarkos laikais. Knygos kaip žinių šaltinis buvo nuolat sklaidomos, jose ieškoma reikalingos informacijos. Naudodamasis turimomis knygomis bei laikraščiais, gebėjimu koncentruoti medžiagą ir nuostabiai gera atmintimi, P. Jakštas parengė daug kraštotyros rinkinių. Tai ir „Senoji Šilutė“ (1981 m.), „Kova su vandeniu buv. Šilutės apskrityje“ (1982 m.), „Senoji Rusnė“ (1984 m.), „Iš Kuršių Nerijos gyvenviečių praeities“ (1984 m.), „Medžiaga Šilutės bažnyčios istorijai“ (1984 m.), „Užupinė Šilutės apskrities dalis“ (1984 m.).

Tai metai, kurie buvo patys produktyviausi jo darbais. „Žiupsnelis žinių apie senuosius Juknaičius“ (1985 m.), „Šilutės gatvių istorija“ (1986 m.), „Šilutės dvarams paminėti“ (1987 m.). Tai buvo vieni iš paskutiniųjų jo darbų. Pats P. Jakštas rašė: „Čia nerašau dvarų istorijos, o ją paliečiau tik prabėgomis. Pats būdamas baudžiauninkų vaikaitis, negarbinu ir neniekinu dvarų, o rašau apie juos Paminklų konservavimo instituto paragintas.“

Lietuvos SSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos 1987 m. lapkričio 23 d. nutarimu P. Jakštas apdovanotas I laipsnio diplomu už darbus: „Senoji Šilutė“,  „Šilutės rajono dvarams paminėti“, „Iš Kuršių Nerijos gyvenviečių praeities“, „Raudondvario Tiškevičių bibliotekos likučiai“.

Tai rodo jog  P. Jakštas-Prietelius buvo labai gerai pažįstamas akademinei visuomenei. Pas jį ne tik ekskursijų vadovai užsukdavo, tačiau namuose dažnai lankydavosi ir mokslo bei meno žmonės, šalies inteligentai ir studijuojantis jaunimas. Ir visiems čia būdavo durys atviros, visiems pasakodavo, rodydavo knygas. Knygos mėgėjų sąjūdyje jis buvo vienas aktyviausių dalyvių. Ypatingą jo tarnystę knygai liudija tas faktas, kad  nuo 1969 m. iki gyvenimo pabaigos P. Jakštas kiekvieno mėnesio 27 dieną ruošdavo naujų savo bibliotekos knygų aprašus.

Pamario kraštas ir Šilutės miestas – paskutiniųjų metų veiklos kryptis, nes kaupta medžiaga, vesta daug ekskursijų, rašyti įvairūs tyrinėjimo darbai.

Vienas iš žymiausių darbų yra „Senoji Šilutė“. „Mėgau senąją, mėgstu ir naująją Šilutę, - sakydavo P. Jakštas, - todėl dalį savo laisvalaikio atidaviau jos praeičiai pažinti. Kiek turėjau literatūros po ranka ir kiek pats prisiminiau apie prieškarinę Šilutę, visa tai trumpai ir surašiau. Pravartu prisiminti senąją prieškarinę Šilutę. Tai buvo siauras, ilgas, ištysęs per 3 kilometrus pagal plentą miestelis su kukliais, bet tvarkingais namais ir namukais, švariais kiemais, dažytomis tvoromis, medžiais ir dailiais gėlynais. Deja, dabar nebėra senosios Šilutės jaukumo.“

Ir įdomu būtu paklausti, sužinoti jo nuomonę apie šiandieninę Šilutę, ką pasakytų, kaip ją aprašytų.

Sulaukęs Lietuvos atgimimo P. Jakštas 1988 m. rudenį buvo vienas iš Lietuvos sąjūdžio Šilutės skyriaus kūrėjų, vienas pirmųjų Sąjūdžio mitinge iškėlęs Trispalvę - jis lengviau atsiduso, bet laiko jau nebebuvo… Gerai, kad liko didelis palikimas, nes dirbta intensyviai iki pat pabaigos. Šis žmogus kaip tas tyras ir sraunus šaltinis, maitinantis savo žiniomis kitus, visą gyvenimą buvo labai darbštus, pareigingas, užsispyręs. Mylėjo Dievą, Tėvynę ir žmones – o ką labiau, nė pats nežinojo. Paliko jis šį pasaulį su nebaigtais parašyti darbais: „Tilžė“, „Stramiliai“, „Prisiminimai apie mokyklas ir mokytojus“, nesulaukęs garbingo 90-ojo jubiliejaus.

„Senojoje Šilutėje“ P. Jakštas gražiais žodžiais apibūdina Hugo Šojaus gyvenimą ir veiklą. Tais pačiais žodžiais galima apibūdinti ir P. Jakšto-Prieteliaus gyvenimą: „Yra žmonių, kurie gyvenamą aplinką tartum savo šešėliu pridengia, bet yra ir tokių, kurie tartum švyturiai šviečia”. Ir tikrai - tai du vienas į kitą panašūs ir labai ryškūs švyturiai, kurie glaudžiai susiję su Šilute ir su visu Klaipėdos kraštu. Abiejų šių žmonių gyvenimas buvo ilgas ir prasmingas, jų veiklos žymių nesunaikino net praūžusios žiaurios karo audros, tikėkime, kad ir žmonių atmintyje išliks P. Jakšto-Prieteliaus nuveikti darbai, kad visada bus tokių savo krašto mylėtojų, kurie kaups, rašys, dalinsis su kitais.