Tiesioginės išmokos žemdirbiams: dabar ir ateityje

Pagal Stojimo į ES aktą tiesioginės išmokos jau 2013 metais turėjo siekti 100 proc. ES išmokų lygio. Tais metais vidutinis išmokų dydis ES siekė 268 Eur/ha, Lietuvoje - tik 144 Eur/ha. Visa tiesioginių išmokų lygio neteisybė buvo užfiksuota dar prieš Lietuvai įstojant į ES. Kitaip tariant, 2000-2002 m. Lietuvoje buvęs pasėlių plotas, javų derlingumas buvo tie ekonominiai referenciniai rodikliai, kurių pagrindu ir buvo suformuluota tiesioginių išmokų dydžio pagrindas. Turėdama šiuos referencinius rodiklius, Europos Komisija pritaikė formulę, pagal kurią visos naujosios valstybės narės turėjo galimybę siekti to 100 proc. lygio iki 2013 m. Tačiau, jeigu Lietuvos „startinės pozicijos“ buvo gerokai silpnesnės lyginant su kitomis ES valstybėmis narėmis, natūralu, kad 2013 m. turėti vienodas išmokas Lietuvai nebuvo galimybių. Europos Komisija, net praėjus 15 metų po įstojimo į ES, nepripažįsta, kad vyrauja diskriminacija tų valstybių narių atžvilgiu, kurios prieš įstojimą į ES neturėjo išvystyto žemės ūkio, o seni ir realybės neatspindintys referenciniai rodikliai ir toliau vaidina lemiamą vaidmenį skaičiuojant ES tiesiogines išmokas šiame ir būsimame finansiniame laikotarpyje.

Seimo Kaimo reikalų komitete dažnai svarstomi paramos žemdirbiams klausimai. Kaip mus informavo Žemės ūkio ministerijos specialistai, dabartiniu metu Europos Komisija svarsto tiesioginių išmokų didinimo klausimus ir, jos skaičiavimais, Lietuva 2026 metais turėtų gauti apie 204 eur/ha, o tai sudarytų apie 79 proc. ES vidurkio. Tokiu atveju išmokos didės Lietuvos, Latvijos, Estijos, Portugalijos, Rumunijos šalių žemdirbiams, o 22 šalims išmokos sumažės maždaug iki 4 procentų. Tai reiškia, kad per  2021-2027 m. finansinį laikotarpį tiesioginės išmokos nebus suvienodintos. Šiuo metu tiesioginių išmokų ES vidurkis yra 260 eurų už hektarą, o Lietuvoje 2019 m. jis yra 165 eurai arba 95 eurų mažiau.

Tačiau gaudami skirtingas išmokas visų ES šalių ūkininkai turi laikytis vienodų maisto saugos, aplinkos apsaugos, gyvūnų sveikatos ir gerovės reikalavimų, o gamybos sąnaudos yra labai panašios. Tai skaudina mūsų žemdirbius.

Noriu pasakyti, kad jie nesėdi rankas sudėję. Protestuojama daug ir aktyviai. Svarbiausia, kad protestai Briuselyje įgauna platesnį mastą, apima visų šalių, kurios gauna mažesnes išmokas, atstovus. Štai paskutiniame šių metų proteste Briuselyje dalyvavo Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Slovakijos ir Čekijos žemdirbių atstovai, kurie pareikalavo, kad šalių ūkininkų gaunamos tiesioginės išmokos siektų ES vidurkį – 259 Eur už hektarą.

Sujudo ir naujai išrinkto Europos Parlamento nariai. Jų rengiamame dokumente reikalaujama tiesioginių išmokų suvienodinimą užtikrinti dar 2021-2027 m. laikotarpiu. Mūsų šalies Prezidentas Gitanas Nausėda vizitų Briuselyje metu susitikimuose su Europos Vadovų Tarybos ir Europos Komisijos vadovais nuolatos ragina teikti didesnę paramą žemdirbiams.

Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos žemės ūkio ministrai pasirašė deklaraciją, kuria siekiama užtikrinti vienodas tiesiogines išmokas visiems ES ūkininkams ir tinkamą bendrosios žemės ūkio politikos reformos vykdymą. Dirbama visais lygiais, tačiau suprantama, kad sprendimams įtaką daro didžiosios šalys.

Kiekvienam ES finansiniam laikotarpiui keičiama ir koreguojama tiesioginių išmokų struktūra, jų  dydis ir mokėjimo tvarka. Pokyčiai yra neišvengiami, nes keičiasi visuomenės poreikiai, susiduriama su naujais globaliais iššūkiais. Taip pat Europos Komisijos nariui, atsakingam už žemės ūkį ir kaimo plėtrą, tampa vis sunkiau apginti ES biudžeto dalį, skirtą žemės ūkiui. Reikia nepamiršti ir to, kad prie sumažėjusio būsimo ES biudžeto žymiai prisidėjo planuojamas Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES.

2014-2020 m. finansiniu laikotarpiu tiesioginės paramos mokėjimo principai žymiai skiriasi nuo 2007-2013 m. mokėjimo tvarkos. Šiuo laikotarpiu buvo bandoma labiau remti smulkius ūkius, jaunuosius ūkininkus, net 30 proc. tiesioginių išmokų skirti žalinimo veiklai, papildomai remti gyvulininkystės ar augalininkystės ūkius per savanoriškąją susietąją paramą. Žinoma, tam tikrų paramos galimybių pasirinkimas sukėlė aštrias žemdirbių diskusijas, svarstoma, kokie ūkiai yra efektyvesni ir duoda didesnę pridėtinę vertę. Ūkininkų nerimą kelia griežtinami geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimai, nuo kurių priklauso tiesioginių išmokų mokėjimas.

Nuo 2015 m. ES tiesioginės išmokos skiriamos tik aktyviems ūkininkams. Teko dalyvauti daugelyje diskusijų, ar reikia teikti paramą taip vadinamiems „sofos ūkininkams“. Buvo idėjų įvesti reikalavimą, kad pastarieji turėtų gyvulių. Tačiau Europos Komisija draudžia minimalią veiklą sieti su gyvulių laikymu, motyvuodama, kad toks reikalavimas pažeistų Pasaulio prekybos organizacijos susitarimus dėl sąžiningos tarptautinės konkurencijos. Taip pat, pagal ES teisės aktus, reglamentuojančius tiesioginių išmokų mokėjimą, paramą galima mokėti žemės ūkio subjektams, vykdantiems žemės ūkio veiklą. O žemės ūkio veikla yra pasėlių auginimas, gyvulių auginimas arba žemės palaikymas geroje agrarinėje ir aplinkosaugos būklėje. Po ilgų diskusijų nuspręsta nustatyti reikalavimus visiems pareiškėjams, deklaruojantiems pievas ir ganyklas. Pievų ir ganyklų savininkai šiuos plotus bent kartą per metus privalo nušienauti arba nuganyti (iki rugpjūčio 1 d.) ir visu žolės augimo laikotarpiu išlaikyti juos tokios būklės, kad juose nevešėtų augalus stelbiančios piktžolės.

Po pagrindinės tiesioginės išmokos toliau seka visa ilgiausia eilė įvairiausių išmokų: agrarinės aplinkosaugos, ekologinės, Natūra, žalinimo, jaunųjų ūkininkų ir pan. Visoms šioms paramoms išrašyti reikalavimai, vyksta daugybė patikrinimų, ūkininkams taikomas paramos mažinimas už tam tikrus nusižengimus. Kaip sakė vienas buvęs žemės ūkio ministras, „lašiniai skanūs, bet jie pakabinti aukštai“.

Labai skausminga šalyje smulkiųjų ūkininkų problema. Bandoma juos paremti atitinkamai sumažinant paramą stambiesiems. Lietuva nusprendė šiai išmokai skirti 15 proc. tiesioginių išmokų bendros sumos. Vieniems ūkiams ši parama padeda šiek tiek išgyventi, o kai kur ji tiesiog pravalgoma. Ūkiai stambėja labai lėtai, kooperacija čia nepadėjo ir greičiausiai, kad nepadės, jaunimo emigracija iš kaimo vyksta ir toliau, daugelis ūkininkų yra pensininkai, jų vaikai nesiveržia perimti ūkio.

Kai pasipylė iš visų šalių, net ir iš aukščiausiųjų valstybės institucijų siūlymai didinti ūkininkams mokesčius, naikinti jiems teikiamas lengvatas, teko aktyviai diskutuoti Seimo Kaimo reikalų komitete bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijoje, kad dabar netinkamas metas imtis tokių drastiškų priemonių, reikėjo išaiškinti, kad mūsų žemdirbiai jau antrus metus nualinti gamtos stichijų, blogėja jų finansinė padėtis, žemos produkcijos supirkimo kainos. Pasiektas sprendimas nepriiminėti žemdirbius žlugdančių mokesčių.

Noriu atkreipti dėmesį ir į tai, kad eina antri metai, kai ES pradėjo derybas dėl naujos 2021-2027 m. finansinės perspektyvos patvirtinimo. Dar nėra aiškumo, kiek Lietuvai bus skirta lėšų šioje perspektyvoje. Sklando negeros žinios, kad Lietuvai šios lėšos gali siekti beveik 6 mlrd. Eur per 7 metus. Tai penktadaliu mažiau, nei 2014-2020 m. laikotarpiu. Mūsų šalies pozicija yra tokia, kad nepaisant mažėjančio bendro iždo, Lietuvos žemdirbiams tiesioginės išmokos turi greičiau pasivyti  ES vidurkį, nei siūlo Europos Komisija.

Didelė nežinia, kuo baigsis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Bendrijos, ir yra nuogąstavimų, kad sudėtingos Parlamento ir Tarybos derybos dėl biudžeto nebus sėkmingai baigtos iki 2020 m. pabaigos. Ir šis vėlavimas gali sutrikdyti ES programų finansavimą 2021 metais, o tai pakenktų mūsų šalies piliečiams. Turime atidžiai sekti šių derybų eigą, nes nuo jų priklausys ir mūsų žemės ūkio ateitis.