Ištirtas Hugo Šojaus Prūsijos augalų rinkinys
Nežinomos kilmės augalų rinkinys
Ilgus metus muziejaus saugykloje saugotas nežinomos kilmės džiovintų augalų rinkinys. Atminties gija apie jį buvo nutrūkusi, neišlikę rinkėjų ar ankstesniųjų savininkų užrašai. Neskubėta jo įtraukti į muziejinių rinkinių sąvadus, iki naujausių laikų laikytas nuošalėje ir neįvardintas. 2006 metais įpusėjo dvaro muziejaus patalpų atnaujinimo darbai. Naujai kuriamame etnografijos ir gamtos parodų skyriuje ieškota būdų kaip į viešumą iškelti ir parodyti krašto augalus. Aprašyti rinkinį atsakomybės ėmėsi šio straipsnio autorius, tuo metu Klaipėdos universiteto Gamtos ir matematikos fakulteto lektorius ir tyrėjas. 2009 m. rinkinio turinys aprašytas, įvertinta būklė bei pažintinės vertės „Krašto praeitį liudija vardiniai medžiai ir želdiniai“. Augalų aprašų lapeliuose pastabėta [H]. Scheu autografų ir kitų asmenvardžių bei pastabų, kurių anuomet perskaityti nepavyko. Jie palikti ateities tyrimams. Nustatyta, kad augalų rinkinio savininkas buvęs H. Šojus. Šiuo asmenvardžiu pavadintas rinkinys muziejaus eksponatų knygą papildė 1062 įrašų.
Atkurta pirminė rinkinio būklė
Šių metų lapkričio 12 d. rinkinys pakartotinai patikrintas de visu. Per įvairias pervartas gelbėjant rinkinį daugelis augalų buvo nesavuose dėkluose. Visumos nesimatė. Kompiuterio pagalba iš sudarytos duomenų suvestinės pavyko atkurti pirminę seką, nustatyta augalų rinkimo eiga, pagrindiniai pasipildymo tarpsniai ir vietos. Rinkinį sudarė 30 segtuvų ir džiovyklė. Kartu laikytas ir mokomasis E. Beiche augalų rinkinys (1872). Dėkluose augalai (1039) rinkti pagal jų priklausomybę vienai iš 27 augalų šeimų. Ant viršelių buvo šeimų pavadinimai lotynų kalba bei jų bendriniai numeriai. Tyrimų metu aptiktos ir apibudintos 802 rūšys, apie 188 augalų neapibudinti ir be reikiamų aprašų. Sugretinus rinkimo vietas, nustatyta, kad iš Vakarų Prūsijos įsigytos 42 ir iš Rytų Prūsijos– 22 rūšys. Pastarajai provincijai priklauso H. Šojaus rinkti iš Klaipėdos apskrities – 828 ir Tilžės – 12 rūšių. Reiktų paminėti, kad šiandienos moksliniuose žinynuose pateikiamas Lietuvoje (Pabaltijo regione) aptiktų ir aprašytų magnolijinių augalų rūšių skaičius yra virš 1255. Daugelio augalų lakštų kampeliuose išliko žymos lapeliai su augalo pavadinimu lotynų ir vokiečių kalba, rinkimo vieta, rinkėjo asmenvardžiu ir tikslia data ar tik metais. Pastabose esama pavadinimų lietuvių, lenkų kalba, išskirtinės augavietės ypatybės ar nuorodų apie įsigijimo aplinkybes.
Talkininkai
H. Šojus nebuvo baigęs jokių atskirų botanikos mokslų. Tačiau augalų rinkinys ir sudarymo būklė liudijo apie rinkėjo nuovoką ir gilų dalyko išmanymą. Neabejotina, kad jį ruošiant buvo prisidėjęs didelę patirtį turintis žinovas. Pagrindinis talkininkas Šilokarčemos apskrityje buvo Karaliaučiaus (Königsberg) universiteto Botanikos instituto botanikas E. F. Knoblauchas (Emil Friedrich Knoblauch). Tyrėjas 1885 m. atvyko į ištirtumo požiūriu menkai pažintą Rytų Prūsijos provincijos apskritį ir nuo birželio 2 iki rugpjūčio 3 d. gyveno Lėbartų dvare, bendravo su pomėgį domėtis augalais turinčiu dvarininku, kartu vyko į išvykas ir rinko augalus pagrindiniam įstaigos herbariumui. Šešiolika išvykose po Memelio kraštą surinktų augalų pateko į H. Šojaus rinkinį, jie ženklinti Knoblauch asmenvardžiu. Kita dalis augalų pasirašyti paties dvarininko. Pakartotinai Lėbartuose tyrėjas lankėsi 1890 ir 1894 metais, trumpalaikių iškylų metų galbūt apibudindavo nuo jo paskutinio apsilankymo rinktus ir suskaupusius augalus, taip padidindamas pažintinę rinkinio vertę. Antrasis talkininkas buvo Šilgalių mokyklos mokytojas G. Fiureris (Gustav Führer). Šilutės apskrityje jis lankėsi 1901 metais, surinko ir tiksliai apibūdino taip pat šešiolika augalų. Apie tos vasaros išvykas ir rastus augalus Prūsijos botanikos draugijos metraščiui jis parašė ataskaitą ir tų pačių metų rudenį pristatė draugijos susirinkime. Pirmame moksliniame pranešime apie Šilokarčemos augalus minėti lietuviški vietovardžiai, aiškinti augalų pavadinimai, tuo pamalonindamas lietuvių kalbos ir kultūros gerbėją H. Šojų. Kita dalis augalų įsigyta mainais juos parsisiuntus iš 17-os rinkėjų Rytų (Ostpreußen) ir Vakarų Prūsijos (Westpreußen) provincijose. Šie augalai taip pat tiksliai apibudinti. Žymiai mažiau surinkta ir dar mažiau augalų apibūdinta paties H. Šojaus.
Rytų ir Vakarų Prūsijos herbariumo pavyzdys
Kad tiksliau suprastume augalų rinkinio, kurį pagrįstai galime vadinti medžiaga Rytų ir Vakarų Prūsijos florai pažinti, sudarymo aplinkybes ir pagrindinę paskirtį, būtina prisiminti Prūsijos botanikų draugiją (1862-1944). H. Šojus jos nariu buvo 1892-1912 metais. Draugija įgyvendino tiems laikams didelį mokslo uždavinį– rinko visas krašto augalų rūšis ir ruošė Prūsijos Florą (augalų žinyną). Atskirais metais skirtingose vietose vyko draugijos narių susitikimai ir rengiamos bendros pažintinės išvykos su žinovais. Pvz., 1884 m. spalio 7 d. tokia išvyka vykusi Memel‘yje (šiand. Klaipėdoje). Ruošiant šį veikalą dalyvavo kone visi draugijos nariai, mokslininkai, vaistininkai, mokytojai, valstybės tarėjai ir net į atsargą išėję karininkai. Augalai rinkti Karališkojo botanikos instituto (Königliches botanisches Institut in Königsberg (iki 1922 m.) Botanikos sodo Karaliaučiuje herbariumui. Augalai rinkti pagal vieningus reikalavimus. Rytų ir Vakarų Prūsijos Floros augalai moksliniuose darbuose ženklinti Herbarium Regimonti Prussorum [Herb. Pr. Regim.] ir saugoti draugijos būstinės bibliotekoje. Šią tris dešimtmečius trukusią veiklą prižiūrėjo draugijos pirmininkas profesoriaus J. R. X. Casparis, jam talkino prof. J. Abromeit‘is ir Ch. Lursen‘as. Surinkta virš 100 000 augalų pavyzdžių, ir tai buvo vienas iš penkių didžiausių Europoje rinkinių. Bibliotekos vertybės buvo seniausias Prūsijos herbariumas Herbarium vivum (1709), barono fon K. J. M. fon Klingrefo, dvarininko F. Tišlerio bei kitų augalų rinkiniai, gausybė rankraščių ir knygos. Pagal herbarą ir pagalbinius aprašus paruošta „Rytų ir Vakarų Prūsijos Flora“ bei „Rytų Prūsijos provincijos Flora“. Deja, 1944 m. spalio mėn. rinkinys kaip ir universitetinis miestas sunaikintas. Apie šį herbariumą šiandieną galime sužinoti tik iš 1898 ir 1903 bei 1944 m. skelbtų pranešimų mokslo draugijos leidiniuose ir Florų.
Dėmesys našlaitėms ir neužmirštuolėms
Šilokarčemos ir Memelio krašte surinkti augalai Floroje aprašyti E. Knoblaucho asmenvardžiu, herbariume jie žymėti santrauka Mem. Kch. 1885. Jie atitinka tos pačios rūšies augalus H. Šojaus rinkinyje (t.y. dublikatai). Išliko ir daugiau žinučių kuo gyveno to meto botanikai. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad augalų rinkėjų gretose pastebimas polinkis domėtis viena ar kita augalų rūšimi ar atskira šeima. Ne išskirtis ir H. Šojus. Jis mėgo rinkti ir apibudinti papartūnus, varpenius bei ankštinius augalus. Esama duomenų, kad H. Šojus domėjosi našlaitėmis ir neužmirštuolėmis, ieškojo jų aplinkinėse Šyšos slėnių šlapvietėse ir miškuose, rinko tarprūšinius našlaičių mišrūnus, galbūt net bandė auginti kuriamame parke. Primintina Memelio aukštesniosios miestiečių mokyklos H. Šojaus mokytojo E. G. J. Valdhauer‘io žinutė 1858 m. sausio 17 d. miesto laikraštyje Memeler Dampfboot. Ji skelbė apie viduržiemį sode pražydusias dirvines našlaites (Viola arvensis). Amžininkams ne svetima buvus simbolinė gėlių kalba. Našlaitė– kuklumo, švelnumo ir ištikimybės ženklas, tai ir skausmingos artimojo žmogaus netekties gražiausiais gyvenimo metais prisiminimo (Pencée) simbolis– šia netektį patyrė Arnoldas Šojus (tėvas), mokytojas E.G.J. Valdhaueris ir H. Šojus. Galbūt čia slypi atsakymas į padidintą dėmesį šiems gimtinės augalams.
Pažintinės ir kultūrinės vertės
Dvarininko visuomenininko, krašto gerovės kūrėjo istorinis vaizdinys papildytas kaip krašto augalų žinovo paveikslu. Jis ženklina atskirus rinkėjo gyvenimo ir asmenybės virsmų tarpsnius, yra „botaninių patirčių“ dienoraštis. Atskleista H. Šojaus ir kraštiečio Hermann Sudermann‘o bendrystė vienijama jaunystės dienų augalų rinkimo „Domėjimasis augalais peraugęs į meilę gimtinei“ (2010 m. gegužės 19 d. – „Šilainė“). Augalų rinkinys svarbus mokslo istorijos dokumentas liudijantis apie XIX a. II pusės Rytų ir Vakarų Prūsijos augalų pažinimą, t.y. aprašomasis Europos augalijos įvairovės pažinimo laikotarpis. Mokslo istorijos požiūriu svarbūs aprašuose minėti išnykę vietovardžiai ir ryškesni tyrėjų vardai, nuorodos į jų biografijas ir svarbesnius pasiekimus. Šiandiena tai Vidurio Europos Floros (augalijos rūbo) pažinimo ištakos, atožvalga į pirmtakus. Primintina, kad tai viena pirmųjų regioninių Florų. [Lietuvos Flora išleista 1959-1980 metais, 1964–1976 m. apibendrina Europos Flora (Flora Europea)]. „Rytų ir Vakarų Prūsijos Flora“ šiandiena tapusi bibliografine retenybe ir nuo dažno tyrėjo atsitvėrusi sunkiu pasiekiamumu ir vokiečių kalbos užtūra. Prūsijos Floros ir Karaliaučiaus herbariumo medžiaga Florose menkai panaudota, nuorodos į ją tik paviršinės, nesigilinant į turinį. Kadangi pagrindinis Karaliaučiaus herbariumas sunaikintas, tai sąlyginiu jo atitikmeniu laikytinas Šilutės muziejaus H. Šojaus augalų rinkinys.
Ištirtas rinkinys yra medžiaga vidurio Europos (Vakarų Lietuva, Kaliningrado sritis ir ŠV Lenkija) Florai ir jos tyrimams pažinti. Naujausių tyrimų duomenys pamario augalijos rūbo tyrimų pradžią nukėlė kone 125 metus atgal, atverta gili pirmtakų vaga. Žinią apie Prūsijos botanikų draugiją ir jos narių veiklą muziejus turėti skleisti naujai pristatydamas tvarkomą H. Šojaus augalų rinkinį.
Straipsnio komentarai
