Nacionalinės ekspedicijos dalyvė Monika Dobrovolskytė kartais jausdavosi, lyg ieškotų Eldorado

Kiekvienam jų projekte atiteko skirtinga misija. Apie projekto reikšmę, iššūkius ir įsimintiniausias akimirkas šį kartą kalbame su „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyve, 2018 metų ekspedicijos laivo kapitone Monika Dobrovolskyte.

– Ką jums reiškia projektas „Nacionalinė ekspedicija“?

– Kol nesusipažįsti su Nacionaline ekspedicija „iš vidaus“ ir pats joje nedalyvauji, ji reiškia visai ką kita, nei tada, kai jau įtraukia į savo sūkurį. Manęs nestebina tai, kad tiek daug žmonių žino ir seka šį projektą, nes man pačiai jis atrodo pats įdomiausias, vertingiausias ir intelektualiausias televizijos projektas. Ir, manau, ne tik Lietuvoje.

– Kaip atsidūrėte „Nacionalinės ekspedicijos“ komandoje? Ar dvejojote prieš priimdama sprendimą dalyvauti?

– Vykstant pačiai pirmajai ekspedicijai Nemunu per Lietuvą man teko laimė sutikti ir priimti jos dalyvius Mingėje, kur buvome atidarę senovinę, nėgių sezonui būdingą, Mažosios Lietuvos užeigą: ant anglių ir grotelių skrudinome devynakes, vaišinome porteriu ir šiltomis bandelėmis. Taip visi ir susipažinome. Todėl labai apsidžiaugiau, kad galėsiu plaukti ekspedicijos komandoje Ukrainoje jau kaip dalyvė. Dvejonių buvo tik dėl to, ar tikrai būsiu naudinga, koks bus mano vaidmuo, bet kai sužinojau savo tikslią misiją ir susiplanavau pareigas, nusiraminau, nes atsidūriau kaip tik laiku ir vietoje, kad galėčiau būti visaverte komandos nare.

– Koks buvo jūsų dalyvavimo projekte „Nacionalinė ekspedicija“ tikslas? Ar pavyko jį įgyvendinti?

– Pagrindinis tikslas buvo kiek įmanoma geriau pažinti ir priimti šalį, į kurią keliaujame, per tai, kas aš esu ir koks mano, kaip šio projekto dalyvės, tikslas. Man labai pasisekė ir, tikiuosi, ne man vienai atrodo, kad atsidūriau laiku ir vietoje. Keliavau su savo laivu – kateriu, mano pagrindinė misija buvo greitas kranto ir laivų susisiekimas, operatoriai keliavo su manimi, kėlėme dronus, daug kas yra filmuota iš katerio. Toks yra mano juntamas indėlis.

– „Nacionalinės ekspedicijos“ kelionės įamžintos ne tik televizijos laidose. Gamtininkas Selemonas Paltanavičius jas išguldė knygose „Nemunu per Lietuvą“, „Vysla per Lenkiją“ ir „Dniepru per Ukrainą“. Ar skaitėte jas? Kaip vertinate tokių knygų svarbą?

– Visos ekspedicijų knygos su autoriaus ir visų dalyvių parašais yra mano lentynose. Visas skaičiau, visas kartkartėmis pavartau, kaip ir mano draugai, užsukę į svečius. Be to, dovanoju šias knygas įvairiomis progomis, manau, tai gražu, vertinga ir simboliška. Knygos papildo laidas, jos yra amžinos ir vertingiausios tuo, kad jas galima naudoti kaip istorijos, gamtos, geografijos vadovėlius ar jomis remiantis planuoti keliones.

– Ar šis projektas turėjo įtakos jūsų požiūriui į keliones? Galbūt pasikeitė ir jūsų pačios keliavimo įpročiai?

– Visada mėgau keliauti, o mano pagrindinis tikslas buvo nepriklausomybė. Keliaujant su Nacionaline ekspedicija labai svarbus yra komandinis darbas, ir kai daugiau nei keturiasdešimties skirtingiausių žmonių komanda dirba ir keliauja vienu ritmu, – tai nerealu. Todėl dabar esu pasirengusi įvairiausiems iššūkiams, galintiems nutikti tiek keliaujant kompanijoje, tiek vienai, tiek organizuojant keliones. Svarbiausia niekam nenusiteikti – tada atsiveri tikrai patirčiai ir įspūdžiams.

– Su kokias iššūkiais teko susidurti ekspedicijose?

– Stengiausi labai atsakingai pasiruošti ekspedicijai, per daug nesitikėjau, neįsivaizdavau: ką pamatysiu, kas bus, lis ar švies saulė. Norėjau naujų įspūdžių, apie kuriuos net nesvajojau. Jų ir gavau. Pagrindinis mano tikslas buvo nenuvilti komandos, kaip įmanoma geriau padaryti tai, kas nuo manęs priklauso. Aišku buvo ir paskutinės minutės pasiruošimo darbų. Labiausiai rūpinausi, kad nieko neatsitiktų laivui, todėl pasiėmiau daug atsarginių detalių, antrą straigtą, tepalų, virvių, visko, ko gali prireikti net ir negyvenamoje saloje. Norėjau būti viskam pasiruošusi. Ir, pasirodo pasiruošiau. Didžiausias iššūkis man buvo Vytauto Didžiojo variklio gedimas, kai turėjau buksyru tempti didžiulį laivą, – palyginti tai tikrai sunku, ypač švartuotis. Iš viso šito paskui išaugo naktiniai mūsų plaukimai Dniepro mariomis, kad neatsiliktume nuo grafiko, tinklų stebėjimas, plaukimai per audras, grįžimai į stovyklas jau gerokai sutemus, navigacija nepažįstamuose vandenyse. Tai buvo didžiausi iššūkiai ir akimirkos, kurias geriausiai prisimenu.

– Keliose kelionėse su „Nacionaline ekspedicija“ dalyvavote? Kuri įsiminė labiausiai ir kodėl?

– Dalyvavau 2018 m. Ukrainoje, dalyvavau ir paskutinėje ekspedicijoje – burlaiviu „Brabander“ keliavome Baltijos jūra iš Rojos Latvijoje į Klaipėdą. Didžiausią įspūdį man paliko kelionė Dniepru. Trijų savaičių kelionė po didžiulę šalį, kurios gamta tokia įvairialypė. Tikrai jaučiausi kaip ieškodama Eldorado, kai plaukiant upe už posūkio atsiveria nematyti ir nelaukti horizontai. Upės dydis neįmanomas, gylis, krantai, anksčiau nepažinta gamta, kitokie, bet svetingi ir labai šilti žmonės. Tai buvo viena didžiausių mano gyvenimo kelionių.

– Kokia buvo paskutinioji „Nacionalinė ekspedicija“?

– Ekspedicijoje praleidau beveik savaitę, buvau burlaivio „Brabander“ įgulos narė. Patyrėme ir audrų, ir vėjų, ir štilių. Plaukėme ir į Saremos salą, Kai kurie ekspedicijos dalyviai šią ekspediciją apibūdino kaip sunkiausią. Greičiausiai ji tokia ir buvo.

– Neseniai pasiekėte paskutiniosios „Nacionalinės ekspedicijos“ finišą. Ar netrūks projekto?

– Žinoma, kad labai trūks, bet projektas nesibaigė. Užsimezgusi draugystė su dalyviais, bendros patirtys, susitikimai, darbai, pramogos ir projektai jau po ekspedicijos turbūt niekad nenutrūks. Aš pati savo kateriu, kuris perplaukė Dnieprą išilgai, plukdau svečius ir pasakoju apie pamarį bei įspūdžius, kuriuos patyriau Ukrainoje. Projektas tęsiasi: nemanau, kad tokį darbą ir indėlį galima taip greitai pamiršti ir nutraukti.

– Jei vėl sulauktumėte pasiūlymo dalyvauti tokiame projekte, ar sutiktumėte?

– Be abejo. Iš bet kur atvykčiau, jei tik galėčiau vėl dalyvauti ekspedicijoje.

lrt.lt