„Nors į kulną kąskit, bet“...

- Aš švėkšniškis, žemaitis. Žinoma, užsispyręs. Be atkaklumo į aukštą kalną neužlipsi. Tai kalu į galvas visiems auklėtiniams. Ach, kaip mes mėgome varžytis būdami vaikais. Ledo rituliui dienos neužtekdavo, žaisdavome mėnuliui šviečiant. Pasibaigus pamokoms namuose nesėdėdavome: slidės, pačiūžos, kamuolys. Garas kildavo nuo nugarų. Traukė ir lenktyniauti, kas greitesnis, kas toliau nušoks, kuris ištvermingesnis. Švėkšna gi – pamario krašto lengvosios atletikos sostinė. Jos „skonį” išbandžiau, dalyvavau keturkovės, daugiakovės varžybose. Bene, penktokas startavau laikraščio „Tiesa“ 1 000 metrų kroso varžybose. Finišavau ketvirtas Lietuvoje. Baigęs 8 klasę metus laiko mokiausi Klaipėdoje, teikiau vilčių lengvosios atletikos treneriams. Bėgau ilgas distancijas, išbandžiau šuolius su kartimi. Lengvoji atletika padėjo sustiprėti fiziškai. Tai buvo pamatas krepšiniui.

- Mėgstamos ir nemėgstamos pamokos?

- Kūno kultūra buvo mėgstamiausia pamoka, nemėgau chemijos ir fizikos.

- Pirmasis krepšinio treneris?

- Steponas Kairys, krepšinio komandos „Šilutė“ įkūrėjas ir vairininkas. Pradėjau lankyti jo treniruotes Šilutės sporto mokykloje nuo 1985-ųjų. Mano ūgis – 2 metrai, svoris – 98 kg. Pozicija aikštelėje: centro puolėjas. Beje, Stepono dėka jo auklėtiniai Audrius Jonušas ir Mindaugas Timinskas, nuskridę į JAV tobulinti krepšinio žaidimo įgūdžių, parvežė iš ten į Šilutę du lanksčius krepšinio lankus, pirmuosius tokius Lietuvoje. Atvykusi į Šilutę garsiojo Vlado Garasto treniruojama komanda dėl to nenorėjo žaisti, kol pagaliau buvo įtikinta rungtyniauti.

- Krepšininko karjera, klubai, kurių garbę gynė?

- Žaidėjo profesionalo gyvenimas, klajonės po klubus priklauso nuo įvairiausių aplinkybių. Pavyzdžiui, nuo santykių su komandos vyr. treneriu, partnerių, pasirašyto ir vykdomo kontrakto, suteiktų gyvenimo sąlygų. Atlikdamas karinę tarnybą Kaune žaidžiau už kariškių komandą, po to grįžau į Šilutę. Krepšinio klubas „Šilutė“ sėkmingai rungtyniavo Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) su stipriausiomis šalies komandomis. Tačiau sporte į viršūnę lipama ilgai, o krintama staigiai. 1996-aisiais, klubui neatsiskaičius, išėjau žaisti už Gargždų „Gargždus“ (LKAL). Klubą padėjo susirasti Edmundas Mieliulis, jau besiilsintis Anapilyje. Vėliau gyniau Klaipėdos „Neptūno“ (LKL) ir „Universiteto-Irvinga“ (LKAL) ekipų garbę, Mažeikių „Naftos“ (LKL). Po sezonų uostamiesčio komandose grižau į KK „Šilutę“, deja, gavau nusivilti. Tuometis komandos vyr. treneris Rimas Endrijaitis labiausiai pasikliovė legionieriais iš Saratovo (Rusija) „Avtodor“ komandos, kurią jis buvo treniravęs kelis sezonus (1989-1990 ir 1996-1998 m.). Žaisti negaudavome, dusome ant atsarginių žaidėjų suolelio. Man tai nepatiko. Abejotinos strategijos pasekmė: „Šilutė“ smuko LKL pirmenybėse. Liūdniausi „Šilutės“ gyvavimo metai. Prieš tai, vadovaujant R. Endrijaičiui, subiro Plungės „Olimpas“, keletą metų garsėjęs pasiekimais LKL. Tad net nusipelniusiam šalies treneriui ne visada viskas klojasi kaip iš natų. Nutinka ir pražiopsojimų…

- Kuris „Šilutės“ įžaidėjas geriausiai „maitindavo“ centro puolėją kamuoliais?

- Geriausiai „susigrodavome“ su Evaldu Dainiu, Laimiu Ulevičiumi, Aleksandru Stančiausku.

- Įsimintiniausios rungtynės?

- „Šilutė“ Koračo taurės turnyre išplaukė į tarptautinius vandenis ir galynėjosi su Graikijos sostinės Atėnų AEK ekipa svečiuose bei Kauno halėje. Milijoninio miesto klubas prieš Lietuvos provincijos diegelį. Varžovai buvo pajėgesni, bet mačo įspūdžiai tebegyvi. Įsimintinų rungtynių netrūko. 1999-aisiais, LKAL pirmenybėse, rungtynėse su Kauno „Žalgirio“ dubleriais pelniau rekordinį taškų skaičių – 57. Kauniečių gretose kovojo būsimos garsenybės Mantas Kalnietis, Jonas Mačiulis, Paulius Jankūnas. Jie teberungtyniauja, bet karjeros pabaiga nebe toli. Amžius daro savo. Kol jaunas, bėgi greitai, atkovoji kamuolius, veržiesi, kartoji metimus po krepšiu, blokuoji. Bet krepšinis yra gilesnis nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Ekipos sėkmė priklauso nuo žaidėjų sąveikos, pasirinktos teisingos taktikos. Komanda – tai kumštis.

- Petras Jonikas – „Šilutės“ treneris. Nuo kada?

- 2003-2004 metų LKAL čempionatui komandą rinko Robertas Kuncaitis. Įpusėjus sezonui perėmiau komandos vairą. Tęsėme kovą su iki tol sugraibytais taškais. Buvo sunku, bet išsikapstėme. Užtat 2004-2005 metais tapome LKAL čempionais. Įgijome teisę persikauti su LKL autsaideriu Kauno „Atletu“. Euforiją nugesino LKL vadovybė, nesutikusi, kad tos rungtynės įvyktų. Regis, manė, jog provincijos klubui ne vieta LKL. Tarsi karčią piliulę nurijome įžeidimą. Šiandien taip nebėra, viską numato čempionato nuostatai. Nuo 2008-ųjų dirbu Šilutės sporto mokykloje. Šį sezoną treniruoju dvylikamečius bei jaunesnius (U-12), šešiolikamečius (U-16) ir devyniolikamečius (U-19). Vaikai dalyvauja Moksleivių krepšinio lygos (MKL) turnyre „Pirmas iššūkis“), jaunučiai – II diviziono pirmenybėse, vyresni – turnyre „Olimpinė taurė“. Rungtyniaujame permainingai. Šansų išeiti į I divizioną turi U-16 rinktinė. Bet prognozės – rizikingas ir greitai apsiverčiantis reikalas.

- Ar auga būsimos krepšinio žvaigždės?                 

- Provincijoje lankstaisi kiekvienam vaikeliui, atėjusiam mokytis žaisti krepšinį. Šilutė ne Kaunas, kur, pavyzdžiui, „Perkūno“ gimnazijoje iš 200 vaikų treneris atsirenka 16. Pas mus sulipdyti pajėgesnę mokinukų komandą itin sunku, todėl sunku ir konkuruoti su didmiesčių bendraamžiais. Bet stengiamės. Iš savo senesnių auklėtinių, tapusių žinomais, galiu pažymėti švėkšniškį Justą Nausėdą, naumiestiškį vidurio puolėją Julių Juciką, iš dabartinių – brolius dvynius Dovydą ir Tautvydą Rimkus. Dovydas buvo kviestas į Lietuvos jaunių rinktinę, juo domisi Kauno „Žalgiris“. Vaikinas sveiksta po traumos. Gabus ir Tautvydas. Kitiems liaupsės avansu būtų per ankstyvos. Šiandienos vaikai, turintys daugiau teisių nei pareigų, deja, nebe tokie aktyvūs sporte, išlepinti. Jiems nesvetimas garbės jausmas, bet sporto žvaigždės statuso nori nepertriūsdami, lengvai. O taip nebūna. Nemažai vaikų fiziškai silpni. Mums per savaitę būdavo 4 fizinio lavinimo pamokos. Gimnastika, įvairūs žaidimai, lengvosios atletikos rungtys. Po pamokų patys bėgdavom į aikšteles. Šilutėje sporto aikštelių pilna, sportuojančių ten – mažai arba visai nėra. Tuo ir skiriasi kartos. Šokių pamokos neatstoja kūno kultūros. Mergaičiukėms jos tinka, o berneliai, kaip sakoma, „tepa slides“.

- Mylimiausios krepšinio komandos?

- „Žalgiris“ ir „Neptūnas“.

- Ar Lietuvos krepšinio nacionalinė rinktinė pateks į Tokijo olimpines žaidynes?

- Turėtų patekti, nors psichologinio faktoriaus plonybių bei atsitiktinumų nemetu už borto.

- Spalva, partija, alus?

- Žalia. Nepartinis ir neketinu priklausyti: ne, ne, ne. Alus – šviesus. Alkoholio neatsisakau, bet neplempiu, nepiktnaudžiauju, vynų, viskio pavadinimų neišvardinsiu.

- Pomėgiai?

- Žūklė su meškere savo tvenkinyje Traksėdžiuose. Esu sugavęs šamą, karpį, karosą. Žuvų neprilijo, užveisiau. Po pirtelės – pūkšt į tvenkinį. Dar mėgstu žiūrėti rimtus istorinius filmus. Geras serialas apie danų vikingų ir anglų kovas „Paskutinė karalystė“.   

- Namai, šeima?

- Mamulė dar gyva, tėvužėlis vienuolikti meteliai ilsisi Veiviržėnų kapinėse. Žmona Romualda – matematikos mokytoja, sūnus Marius ir dukra Nora gyvena, dirba Vilniuje. Marius - SEB banko tarnautojas, žaidžia krepšinį miesto lygos finansininkų komandoje. Yra dvejus metus gyvenęs ir dirbęs Australijoje, Melburne. Esu buvęs JAV, išvažinėjau Europą. Amerikoje nepasilikau, nors galėjau, bet ne viskas patiko. Iš Europos šalių imponuoja Graikija. Svajonė - nukeliauti į Australiją.

Post scriptum.

Petro Joniko horoskopo Zodiako ženklas – Jautis. Jis į astrologų pranašystes žiūri su šypsenėle, atsargiai, bet paskaitęs rado ir savo charakterio aptakų: sunkiai dirba, kad gyvenime pasiektų stabilumo, ištikimas savo išrinktiesiems, patikimas, tvirtai ant žemės stovintis bei velnioniškai užsispyręs, nepalenkiamas. Geras būdo bruožų rinkinys sportininkui, treneriui.  

Kalbino R. D. Mažutis