Politikai siaurina savo pačių veiklos viešumo principus

Teisės principai ir politika

Nepriklausomai nuo istorinio laikotarpio ar veikimo krypties, romėnų teisė Europos valstybių privatinėje teisėje paliko neabejotinus savo pėdsakus: principus, institutus, normas, juridines konstrukcijas. Romėnų teisė išsaugojo tik tai, kas geriausia. Romėnų teisė suformulavo ir vieną svarbiausių šiuolaikinės civilinės teisės prievolės dalykui keliamų reikalavimų – jo teisėtumą bei neprieštaravimą viešajai tvarkai ir gerai moralei.

Todėl principas, turintis pamatinius pagrindus Romos teisėje – niekas negali būti teisėju savo byloje – yra vertybė, įgyvendinta teisės aktuose. Būtent šis principas yra pamatinė vertybė Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 punkto reikalavime savivaldybės Tarybos nariui: „Prieš pradedant svarstyti klausimą, kuris jam sukelia interesų konfliktą, privalo informuoti Savivaldybės tarybą apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą“. O kaipgi šio principo laikosi Šilutės rajono savivaldybės taryboje besidarbuojantys politikai? Jei pažvelgsime į šio principo apimtį visapusiškai, tai suprasime, kad nepadoru ne tik save teisti, bet ir keisti (gerinti?) sau jau nustatytas veiklos taisykles.

Prieštaravimas teisinio reguliavimo normoms

Iš priimto sprendimo dėl Tarybos veiklos reglamento pakeitimo dalies, kuria panaikinama prievolė Tarybos nariui pateikti rašytinės formos ataskaitą iki kalendorinių metų vasario 1 dienos, taip pat iš priėmimo procedūros eigos, galime daryti išvadą, kad grupė daugumos Tarybos narių, balsavusių už tokį sprendimą, galimai sukėlė interesų konfliktą ir nusižengė galiojantiems įstatymams. Tokia išvada darytina todėl, kad Tarybos nariai, pasinaudodami išimtine Savivaldybės tarybos kompetencija, priėmė Tarybos veiklos reglamento pakeitimą, kuriuo kitą dieną ir pasinaudos.

Mat pasinaikino sau pareigą pateikti rašytinę veiklos ataskaitą. Toks žingsnis galimai prieštarauja ir teisinio reguliavimo taisyklei: lex retro non agit,  t. y. teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios. Taigi teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems faktams ir padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Ši taisyklė – svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises, pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais.

Būtent apie tokį pasitikėjimą Teritorijų ir kaimo reikalų komiteto posėdyje kalbėjo liberalas Audrius Endzinas. „Jeigu likus devynioms dienoms iki termino pateikimo, mes svarstome, ar privalu pateikti. Jau pats svarstymas prasilenkia su sveika logika, o mes svarstysime, ar reikia pateikti ataskaitą už praėjusį laiką“, – sakė komiteto posėdyje A. Endzinas.

Galimai ribojamos rinkėjų teisės

Vietos savivaldos įstatymas nustato Tarybos nariui pareigą atsiskaityti rinkėjams. Ši pareiga yra įstatymo 23 straipsnio 4 punkte yra aiškiai apibrėžta: „Ne rečiau kaip vieną kartą per metus atsiskaityti rinkėjams reglamento nustatyta tvarka“. Rinkėjas čia sąvoka yra pakankamai plati, apimanti ne tik politikui palankią auditoriją, bet ir visą bendruomenę. Nustatyti šios pareigos įgyvendinimo tvarką, yra Savivaldybės tarybos išimtinė kompetencija. Sprendžiant iš jau galiojančio priimto reglamento su pakeitimais, išlieka vienintelė tvarka, numatyta to paties reglamento 256 punkte.

Rašytinių ataskaitų pateikimas dabar galimas, tačiau nėra neprivalomas. Tai reiškia, kad Tarybos narys tik savo paties gera valia raštu gali pateikti informaciją apie savo nuveiktus darbus.

Ar toks Tarybos nario pareigos atsiskaityti rinkėjui teisinis reguliavimas galimai riboja bendruomenės konstitucinę teisę per demokratiškai išrinktus atstovus dalyvauti valdant savo šalį? Taip pat šiuo sprendimu akivaizdžiai susiaurinamas valdžioje esančių asmenų atskaitomybės principas.

Ar kitomis reglamente numatytomis Tarybos narių atsiskaitymo formomis yra pakankamai užtikrinamas atskaitomybės principas? Valdžios institucijos ir politikai, dalyvaujantys savivaldoje, turi būti atskaitingi savo bendruomenei. Būtent tai pažymėjo Tarybos narys A. Endzinas, išsakydamas savo nuomonę dėl sprendimo projekto: „ Balsų, žinoma, užteks sprendimui priimti, bet kitas klausimas: ar kam buvo blogai, kad Tarybos narys buvo įpareigotas atsiskaityti būtent tokia forma? Dabar mes palengviname sau gyvenimą, parodydami, kad dėjome ant tų rinkėjų, nes jie savo darbą atliko. Manau, kad kuo daugiau mes suteikiame rinkėjui žinių apie mūsų veiklą, sudarome žiniasklaidai daugiau prieigų prie mūsų ir nušviesti mūsų veiklą, tuo yra geriau“. 

Negalime nesutikti su politiko nuomone. Vis dėlto poreikis didesniam informacijos kiekiui ir platesnei analizei yra neabejotinas. Jis, panašu, skatina sumažinti šališką politinį konfliktą, politinį manevravimą, galią ir „politiką “. O kiek tai priimtina valdančiosios daugumos darbų tęstinumui, jei kartais erzina nepatogūs opozicionierių klausimai ir neatsižvelgiama į jų siūlymus?

Politikų nuomonės skiriasi

Darbo grupės narė Lijana Jagintavičienė, atstovaujanti valdančiosios daugumos gretas, turi savo nuomonę dėl rašytinių ataskaitų pateikimo. „Rašytinių ataskaitų privalomas pateikimas, tai ne tik formalus atsiskaitymas rinkėjui. Šiuo veiksmu esu įpareigota peržvelgti praėjusio laikotarpio savo darbą, padaryti tam tikrą analizę. Vieša paslaptis, kad Taryboje turime ir tokių politikų, kurių nesame net balso girdėję, tai nereikėtų atimti jiems galimybės nors taip pasireikšti“, – sakė politikė.

Socialdemokratų partijos atstovo Taryboje Tomo Budrikio nuomonė priešinga. Tarsi raudonas audinys, išsiuvinėtas auksinėmis liberalizmo siūlėmis, plazda jo žodžiai: „Yra Tarybos narių, kurie nepateikia ataskaitų ir nėra jiems jokios atsakomybės, ir negali būti. Tai Tarybos nario etikos klausimas, kurios nereikėtų interpretuoti.“

Dar daugiau liberalizmo pažėrė Laimutė Uselienė, teisiamos partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovė: „Nemanau, kad labai jau skaito tas ataskaitas, gal kokia dešimtis... Reglamente yra ir kiti atsiskaitymo būdai, be to niekas nedraudžia rašyti. Jo valia pasirinkti“.

Taigi, Tarybos nariai, kurie mano, kad rašytinės ataskaitos pateikimo atsisakymas yra žingsnis liberaliu keliu, tik parodo, kad gerina sau padėtį atsisakydami dalies pareigos rinkėjams. Tačiau jų sprendime nėra kategoriškumo ir paliekama galimybė norintiems rašytine forma papasakoti apie savo veiklą ir aprėpti kuo didesnę bendruomenės dalį. O jei už ataskaitą būtų mokamas priedas kaip už papildomą darbą, greičiausia tai nė svarstymo nebūtų, nei šio straipsnio nebūtų tekę rašyti. Tai gal visa esmė ir glūdi motyvacijoje?