Prisidengus komercinės paslapties šydu

Valdžios atvirumais - kaip demokratijos stiprybė

Tinkamas teisės gauti informaciją įgyvendinimas padeda asmenims realizuoti ir kitas teises, tokias kaip socialines, ekonomines, kultūrines. Taip pat ši teisė gali užtikrinti valstybės ir savivaldybių valdymo viešumą, didinti skaidrumą ir atskaitomybę, sudaryti galimybes visuomenei įvertinti, kaip valstybės ir savivaldybės institucijos vykdo savo funkcijas.

„Vienas iš veiksmingo teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ar įstaigų įgyvendinimo tikslų – siekis, kad institucijų darbas būtų kuo atviresnis. Atvirumas leidžia piliečiams artimiau dalyvauti sprendimų priėmimo procese bei garantuoja didesnį valdymo teisėtumą ir veiksmingumą bei aukštesnį atskaitomybės piliečiui mastą demokratinėje sistemoje. Atvirumas padeda stiprinti demokratijos principus“, – taip pabrėžiama 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1049/2001 preambulės antrajame punkte. Tačiau, žvelgiant į Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Virgilijaus Pozingio veiksmus, susidaro įspūdis, kad šis politikas nenori visuomenės informavimo priemonėms teikti informaciją, kurią privalėtų. Jam tikriausiai patogiau yra retkarčiais pasislėpti už Konkurencijos įstatymo širmos.

Administracijos direktorius nenori atvirumo

Jeigu apžvelgsime Šilutės rajono savivaldybės administracijos viešuosius pirkimus, galime rasti įdomių ir keistokų dalykų. Tokių kaip viešo pirkimo sutartyse už prekes ir paslaugas kainų slėpimas. Antai 2017 metų birželio 19 dieną sudaryta prekių viešo pirkimo-pardavimo sutartis Nr.  R5-(4.1.5)-427. Sutartis sudaryta su gerai žinoma šilutiškiams UAB „Šilutės INFO-TEC“. Visuomenei pateiktoje sutartyje matoma tik bendra pirkimo kaina – 70 tūkstančių eurų per trejus metus. Nors sutarties priede ir matome, kokias prekes ir kokiais kiekiais ketinama pirkti, tačiau kokia tikroji prekių vertė, lieka po paslapties šydu. Kodėl? Ar ūkio reikmėms skirtos prekės yra kažkokia paslaptis? Pagal Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus V. Pozingio sampratą – tai komercinė paslaptis, kurios be šio ūkio subjekto sutikimo pateikti negalima.

Pavyko gauti informacijos, kad Šilutės rajono savivaldybės administracijos darbuotojai galimai piktnaudžiauja ir švaisto lėšas pirkdami ūkines prekes. Norėdami patikrinti turimą informaciją išsiuntėme administracijai paklausimą dėl prekių, įsigytų iš vienos Šilutės įmonės dar 2018 metais. Atsakymas sukėlė tam tikrą nuostabą.

„Atsakydami į Jūsų paklausimą informuojame, kad vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu (informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio objekto sutikimo), įsigytų prekių sąrašo nepateiksime“, - sakoma V. Pozingio pasirašytame rašte. Tai kas čia yra tokio paslaptingo, kad negalima paviešinti, kokiomis kainomis Savivaldybės administracija perka lemputes ir tualetinį popierių? Gal čia slypi nauja „auksinių šaukštų“ istorija Lietuvoje?

Ar tai gudriai naudojamasi įstatymo sąvokomis, ištraukiant iš konteksto kažkam naudingą pastraipą? O gal paprasčiausias nesuvokimas ar nesupratimas? Bet tam Savivaldybėje egzistuoja Teisės skyrius, kuris turėtų kompetencijos ribose vadovams ir specialistams išaiškinti įstatymų reikalavimų ribas.

Galimai manipuliuojama komercine paslaptimi

Bet paskutiniu metu daugiau dėmesio norisi skirti ne galimų „auksinių šaukštų“ istorijai, o Savivaldybės darbuotojų kompetencijoms. Juk norisi sužinoti, ar iš tikrųjų paskirti darbuotojai yra savo srities specialistai, o ne kažkokie šarlatanai. Nors ir tokių Savivaldybės valdomų įstaigų vadovų gretose galime jau atrasti.

Pažvelkime į Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą, kuris apibrėžia komercinės paslapties sąvoką ir apimtis. „Informacija apie viešuosius interesus atitinkančias paslaugas teikiančių subjektų paslaugų ir prekių kainas bei veiklos sąnaudas – komercine paslaptimi nelaikoma“, - byloja įstatymo raidė. Netgi ir kitu jo punktu: „Informacija, kuri jos turėtojo nurodoma kaip konfidenciali, tačiau yra akivaizdi (plačiai žinoma), viešai paskelbta arba lengvai gaunama toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija“, negalima laikyti komercine paslaptimi prekių kainas, kuriomis yra tiekiamos Savivaldybei. Mat jos yra viešai matomos UAB „Šilutės INFO-TEC“ parduotuvėje, esančioje miesto centre. Tai kaip reikia suprasti administracijos direktorių?

Viešinti prekių kainas privaloma

Tarp dažniausiai užduodamų klausimų Viešųjų pirkimų tarnybos tinklapyje yra ir toks: „Ar tiekėjo siūlomas įkainis gali būti konfidencialus? Atsakoma: „Ne, siūlomi įkainiai (prekės, paslaugos ar darbo vieneto kainos) nelaikomi konfidencialia informacija, todėl viešinant sutartis ir pasiūlymus CVP IS jie privalo būti paviešinti kartu su kita nekonfidencialia sutarties/pasiūlymo informacija.

Ir cituojama teismų praktika Lietuvoje apie įkainių konfidencialumą. „Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad, perkančiajai organizacijai įsigyjant keletą skirtingų paslaugų (paslaugų paketą), jų įkainiai nelaikytini paslaugų kainos sudedamosiomis dalimis VPĮ 6 straipsnio 1 dalies prasme. Tai – atskiri objektai, kurių kaina per se (savaime) nėra laikoma konfidencialia informacija ir tokia ji netampa tik dėl to, kad skirtingos prekės, paslaugos ar darbai perkančiosios organizacijos pasirinkimu įsigyjami organizuojant vieną viešąjį pirkimą.“ (2018-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. E3K-3-371-378/2018).

Be kita ko, Viešųjų pirkimų tarnyba situacijos aiškumui pateikia ir konkretų pavyzdį, kuris atspindi mūsų situaciją. „Vykdomas buitinės chemijos p