Švėkšnos žydų bendruomenės įsikūrimo istorinės aplinkybės ir raida

Knygoje „Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai“ Algimantas Miškinis teigia, kad Švėkšnos gyvenvietė galėjo atsikurti arba pradėti iš naujo kurtis po 1422 m. Melno taikos sutarties, kuomet tarp LDK ir Livonijos ordino buvo nustatyta siena. Žemaitija tapo teisiškai ir politiškai nepriklausoma, o Ordinui atiteko Klaipėdos kraštas.

Galima daryti prielaidą, kad jau XV a. antrojoje pusėje Švėkšnoje savo dvarą galėjo įkurti Žemaičių seniūnas Mikalojus arba Jonas Kęsgaila. Kol kas pirmasis rašytinis šaltinis, minintis Švėkšnos miestelio vardą – 1503 m. kovo 8 d. Linkuvos bažnyčios fundacijos ir dotacijos aktas. O 1509 m. Švėkšnoje jau stovėjusi katalikų bažnyčia byloja apie tai, kad miestelis ir dvaras jau buvo įkurti. Tuometis Švėkšnos dvaro savininkas Mikalojus Jonavičius Kęsgaila pasirašė Švėkšnos šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios steigimo aktą, kuriame buvo nurodytos steigimo sąlygos ir įsipareigojimai bažnyčiai.

Poreikis statyti katalikų bažnyčią liudija, kad miestelis jau egzistavo ir buvo gana gausiai gyvenamas. Yra žinoma, jog tuo metu jau veikė 12 karčemų. Švėkšna buvo įkurta patogioje vietoje, prie didžiųjų prekybos traktų, judėjimas buvo intensyvus, pro miestelį pravažiuodavo nemažai pirklių, driekėsi keliai nuo Medininkų (Varnių) į Klaipėdą ir Tilžę. Tokia padėtis Švėkšnai teikė pranašumo: spartino miestelio raidą, stiprino ekonomiškai, didino vietovės žinomumą. Vietiniai turėjo didesnes galimybes užmegzti prekybinius ryšius su aplinkiniais gyventojais ar atvykėliais iš toliau, susitikti su įvairiais žmonėmis, keliaujančiais pro Švėkšną, sužinoti naujienas iš tolimesnių vietovių. 1526 m. lenkiškame Bernardo Vapovskio sudarytame Žemaitijos kunigaikštystės žemėlapyje galime matyti pažymėtą ir Švėkšną, o tai reiškia, kad gyvenvietė buvo pakankamai svarbi ir žinoma.

Žydų kūrimasis Švėkšnoje

1644 m., kai Švėkšnos dvaro savininkas Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas dvarą su miesteliu nusprendė parduoti baronienei Kotrynai Denhofienei, buvo sudarytas valdos inventorius, kuriame Švėkšna jau vadinama miestu, – jame gyveno 69–79 šeimos. Minėtame inventoriuje buvo surašyti Švėkšnoje gyvenę ir dvarui priklausę baudžiauninkai bei laisvieji piliečiai, amatininkai ir prekybininkas žydas, vardu Elijas (Heliasz).

Oficialiai pavardžių žydai neturėjo iki XIX a. (neskaitant pavienių atvejų). Štai 1804 m. Rusijos caro administracija paskelbė „Nuostatus žydams“, kurių 32 punkte buvo nurodyta: „Šiame surašyme kiekvienas žydas turi turėti arba įgyti žinomą savo paveldimą pavardę arba pavadinimą, kuris ir turi jau būti išsaugotas visuose aktuose ir užrašymuose be jokių pakeitimų, pridurtas prie jų vardo, duoto pagal tikėjimą arba gimus; ši priemonė yra reikalinga tam, kad būtų geriau pilietiškai sureguliuota jų būklė, tinkamiau apsaugota jų nuosavybė ir išspręsti jų tarpusavio ginčai.“

XVII a. Švėkšnoje jau gyveno nemažai pirklių, amatininkų, valdininkų, buvo rengiami dideli prekymečiai. Istorikai sutaria, jog jau XV a. rašytiniuose šaltiniuose minimi miestai ar miesteliai vienareikšmiškai turėjo turgaus funkciją. Daugeliu atvejų, kai kaimo vietovėse buvo steigiamos bažnyčios, šalia jų atsirasdavo galimybė teisiškai ar spontaniškai kurtis turgavietėms.

Manoma, kad 1655–1660 m. LDK karas su Švedija Švėkšnos miesteliui padarė tiesioginių nuostolių, todėl tuometis dvaro savininkas Gerhardas Denhofas kreipėsi į Joną Kazimierą su prašymu suteikti Švėkšnai turgaus privilegiją. Taigi, oficialus leidimas Švėkšnoje rengti turgus suteiktas 1664 m. gruodžio 17 dieną. Čia pat nurodoma, jog privilegija suteikiama siekiant „atkurti nuniokotą kraštą“, o vieta „tinka prekybai ir niekam netrukdo“. Štai jau 1676 m. Švėkšnoje vyksta intensyvi prekyba: miestelio prekybininkai gabeno įvairias prekes iš Klaipėdos bei Tilžės (daugiausia druską, kurią pardavinėjo vietos turguje), iš Švėkšnos į Prūsiją buvo vežami žemės ūkio produktai.

XVII a. antrojoje pusėje, po jau minėto LDK karo su Švedija, į ištuštėjusius Žemaitijos miestelius ėmė keltis žydai: Švėkšna buvo patraukli prekybai ir ekonomiškai stipri gyvenvietė. Didelių nuostolių žydų bendruomenėms atnešė ir didysis ukrainiečių kazokų ir valstiečių sukilimas Lenkijoje 1648 metais. Lietuvos žydų bendruomenės, patyrusios mažiau nuostolių, teikė pagalbą atvykusiems pabėgėliams. Po to, kai caro Aleksejaus kariuomenė užėmė Vilnių, Lietuvos žydus ištiko panaši lemtis: dauguma traukėsi šiaurės vakarų kryptimi, Žemaitijos link. Dėl šios priežasties sustiprėjo ir išsiplėtė vietinės bei kūrėsi naujos bendruomenės. Į neseniai pradėjusią kurtis žydų bendruomenę Švėkšnoje atvyko ir čia apsigyveno rabinas Menachemas Mendelis Horovicas, kuris pradėjo eiti rabino pareigas Švėkšnoje ir jos apylinkėse.

1695 m., Švėkšnos dvaro savininku tapus Vilhelmui Eustachijui Grotusui, vėl buvo atliktas dvaro inventoriaus surašymas. Remiantis surašymo duomenimis, iš viso miestelyje gyveno 89 šeimos, iš kurių 15 šeimų buvo žydų. Iš šio skaičiaus 7 žydai buvo įvardinti prekybininkais, nes mokėjo už „būdas“, vienas – gydytoju, dar vienas – muitininku. Minimos pavardės: Chaumowicz, Fawisz, Hryszko, Joachim, Jozephowicz, Lazarowicz, Meier, Pluszelewicz, Wulfowicz. Švėkšnoje gyvenę žydai vystė prekybinius ryšius su Liepojos ir Prūsijos pirkliais.

Galima daryti prielaidą, kad jau XVII a. pabaigoje šalia centrinės aikštės galėjo būti pastatyti pirmieji žydų maldos namai Švėkšnoje. 1713 m. Švėkšnos dvaro inventoriuje minimi 3 žydų sklypai – „ten, kur stovėjo iškala“. Lietuvių kalboje sinagoga dažnai buvo vadinama „žydų škala“ ar „iškala“, kai kur būdavo net įvardijama „žydų bažnyčia“. Sinagogos skirtos trims pagrindinėms funkcijoms: religinėms apeigoms, studijoms ir bendruomenės susirinkimams. Gali būti skirstomos pagal sezoniškumą (vasarinės ir žieminės), priklausomybę tam tikram luomui (pvz.: pirklių, darbininkų) arba profesijai (siuvėjų, muzikantų, batsiuvių ir pan.).

Vėliau ekonominė padėtis tik gerėjo: 1765 m. Švėkšna su visomis karčemomis (šinkais) mokėjo 550 auksinų mokesčių, o klebono jurisdika dar papildomai 75 auksinus. Palyginimui, tuo pačiu metu Kvėdarna mokėjo 144 auksinus, Vainutas – 150, Tytuvėnai – 75, Nemakščiai – 50, Šaukėnai – 220, Šilalė – 40, Balsiai – 70, Gaurė – 85, Baisogala – 101, Kėdainiai – 1 800, Veliuona – 625, Jurbarkas – 850, Vilkija – 400 auksinų mokesčių.

Minimu laikotarpiu už karčemą buvo mokama nuo 3 iki 7 auksinų, išvardyti duomenys atskleidžia, kad Švėkšna karčemų skaičiumi atsiliko tik nuo Kėdainių ir Jurbarko, Veliuonoje skaičius buvo panašus.

Apie 1880–1885 m. šalia senųjų maldos namų, šiek tiek toliau nuo aikštės į šiaurės rytų pusę, buvo pastatyta nauja medinė sinagoga.

Žydų gyventojų skaičius Švėkšnoje natūraliai didėjo, XIX a. pabaigoje Švėkšnoje veikė nemažai žydų kepyklų, miestelio centre stovėjo ilgas medinis prekybinis pastatas, vadintas kromais, kur virė prekyba, amatai, o didžioji dalis prekeivių buvo žydai. (4 pav.) Vyko intensyvi prekyba miško mediena, oda. Tarp įvairiausių prekybos įstaigų Švėkšnoje veikė ir alaus darykla, vyno rūsys, nemažai užeigų. Minimu laikotarpiu vyko kontrabanda su Prūsija, kuri iš dalies didino miestelio prekybą, sudarė galimybes praturtėti šia nelegalia veikla besivertusiems gyventojams, daugiausia žydams. Spaudos draudimo metais kartu su kontrabanda buvo gabenama ir draudžiama lietuviška spauda. 1893 m. laikraštis „Vienybė Lietuvninkų“ rašė, kad daugiausia maskolius apgaudinėja kontrabandininkai iš Švėkšnos, o sargyba „dikcziai per Prusus ir žydus apmokami“ tyli.

Remiantis 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis Švėkšnoje gyveno 1 819 žmonių, iš kurių 974 buvo žydai (daugiau negu 53,5 proc.). Tačiau jau XIX a. pabaigoje prasidėjusi intensyvi ekonominė emigracija į JAV, Pietų Afriką, Argentiną, Kanadą, o vėliau grįžimas į istorinę tėvynę Izraelio žemę (tuo metu Palestiną) pakoregavo žydų gyventojų skaičių ir XX a. Švėkšnoje jis jau niekada nepasiekė 1897 m. statistinių duomenų.