Žydų santuokos ilgaamžiškumo paslaptys

Judaistams šeima - pagrindinė vertybė 

Iš penkių didžiausių judaistų vertybių, pirmoji  - šeima. Santuoka skirta tam, kad moteris ir vyras taisytų vienas kito trūkumus. Dažniausiai žmona turi taisyti vyro trūkumus.

Judaistų šeimoje yra aiškus vaidmenų pasiskirstymas. Šeimos galva – vyras. Tad pagrindiniai sprendimai šeimoje priklauso vyrui, rūpesčiai šeima ir net išlaikymas šeimos – moteriai. Vyro sprendimai moteriai yra svarbesni nei jos tėvų. Jei vyras pasirenka Toros studijavimą (o tai labai priimtina), jis mokysis visą gyvenimą ir nedirbs, o moteris turi sudaryti tam sąlygas.

Moters paskirtis yra gimdyti ir auklėti vaikus, bei uždirbti pinigus. Tad iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad moters padėtis šeimoje yra sunki. Lektorė N. Cheifec tik šypteli į tokį pastebėjimą, patvirtindama, kad moterims užtenka išminties ir moteriško gudrumo pasukioti galvą reikiama kryptimi. Ir patvirtina, kad jos toli gražu nesijaučia beteisės ar bejėgės.

Pagrindinė nuostata, jog tiek vyrams, tiek moterims nevalia ilgai gyventi vieniems.  Nesvarbu - tai netektis ar skyrybos, žmogus ilgiau nei metus, o po skyrybų kuo greičiau, tuo geriau, turi sueiti į kitą porą. Tai sveikatos ir psichologijos klausimas. Žinoma, tekėti ar vesti neturi žmogus bet ko, bet judaizme labai svarbu stengtis gyventi santuokoje.

Dažniausia skyrybų priežastis, jei pora neturi vaikų. Pora per 10 metų nesusilaukusi vaikų išskiriama nedelsiant. Skyrybos leidžiamos ir dėl neištikimybės, tiesa neištikimybę reikia įrodyti – turėti liudininkų. Tai nutinka retai, nes yra labai daug taisyklių santuokoje, kurios užkerta kelią neištikimybei.

Prevencija, ir dar kartą prevencija

Moteriai neleidžiama be reikalo vaikščioti, na, pvz., gatvėmis. Yra mokoma, jog nėra jokio reikalo, tai nėra ko šiaip ir vaikščioti. Tokie pasivaikščiojimai laikomi kone provokavimu, kad su tavimi gali kas nors nutikti nederamo. Nereikia papildomų pagundų, jei eini su reikalu, vadinasi ten ir nueisi. O šiaip vaikštinėjant nežinia kokių nuotykių gali nutikti... Žydės turi būti kuo daugiau namuose.

Moteris turi atrodyti kuo kukliau. Žydų moters kuklumas ir dvasinė švara į šeimą grįžta pelnu. Jokių savęs demonstravimų. Moterims viešumoje pasirodyti ne su peruku yra draudžiama (lektorė taip pat buvo su peruku). Moters plaukai, ypač jei jie palaidi, ir jų kvapas laikomi didžiausiu afrodiziaku.

Kad vyrams būtų mažiau pagundų, galioja ir tokia taisyklė, jog vyras negali lipti paskui moterį laiptais. Jis saugojamas nuo pagundos matyti moters kūno siluetą. Moterims nerekomenduojama į namus kviestis vienišų draugių. O šeimų susitikimuose vyrams būtina bendrauti su vyrais, o moterims - su moterimis.

Viskas atrodo labai logiška. Vyrus būtina saugoti nuo pagundų.

Lektorė N. Cheifec sakė, jog tiesiog ir dabar nepriimtina, kai moteris už namų sienų atrodo geriau, o namuose tik šiaip sau. Turi būti atvirkščiai.

Kaip pasiekti, kad vyras ir moteris būtų įsimylėję?

Judaistai, laikydamiesi papročių, patiria „amžiną medaus“ mėnesį. Tai pagrindinė jų ilgo šeimyninio gyvenimo paslaptis. Atsižvelgiant į moters sveikatą, pora intymų gyvenimą gyvenama tam tikru periodiškumu. Po moters ciklo, turi praeiti dar viena švaros savaitė. Tad 12-14 dienų moteris ir vyras privalo nesiliesti vienas prie kito ir net miegoti atskirose lovose. 

Prieš sugrįždama pas vyrą moteris privalo atlikti ritualinę švarą – Mikvą, apsilankyti ritualinėje pirtyje. Joje moteris turi ne tik nusiprausti, bet ir apsivalyti dvasiškai. Ji turi visa panirti po vandeniu, kad neliktų nė menkiausios kūno vietos ar plauko, ant kurio nebūtų patekę vandens.

Po ilgo laiko ir ritualų poros susitikimas tampa labai jaudinančiu. Tai laikoma, jog pora vėl patiria „medaus mėnesį“.

Taigi, judaistų šeimos ilgaamžiškumo priežastimi reikia laikyti tai, kad santuokoje pora taiso vienas kito trūkumus (o ne palieka dėl turimų trūkumų), laikomasi tam tikrų taisyklių, kurios veikia kaip prevencija nuo pagundų, ir kiekvieną mėnesį iš naujo išgyvena „medaus mėnesį“.