„XX a. žydų migracijos istorija į Pažadėtąją žemę“

1881 m., po Aleksandro II mirties, prasidėjus pogromams ir žydų persekiojimams, žydų emigracijos srautai ypač suaktyvėjo. Svarbi priežastis buvo karo prievolės vykdymas: jaunuoliai emigruodavo, kad netektų tarnauti caro kariuomenėje. Rusijos imperija karo prievolę Lietuvoje įvedė iš karto po aneksijos 1795 metais. Pirmiausia ji palietė valstiečių ir miestiečių luomus. Žydai laikinai galėjo atsipirkti nuo karinės tarnybos specialiu mokesčiu, bet nuo 1827 m. ir jie privalėjo atlikti prievolę „natūra“. Mažamečiai buvo pradėti imti rekrūtais į caro kariuomenę 25 metams.

Viena pagrindinių emigracijos priežasčių buvo ekonominė. Žinios apie greitai praturtėjusius kraštiečius greitai sklisdavo, todėl varganai gyvenę vietiniai pasekdavo jų pėdomis. Mažas užmokestis tėvynėje lėmė, kad dažniausiai emigruodavo darbingo amžiaus vyrai, kurie vėliau pasikviesdavo savo šeimos narius, gimines ir pažįstamus.

Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje Švėkšnos apylinkėse metų uždarbis pinigais buvo 25 rubliai, natūra (maistu, drabužiais) – 30 rub., Veiviržėnų apylinkėse uždarbis siekė 45 rub., natūra – 25 rublius.

Žydų grįžimo į Pažadėtąją žemę istorinės aplinkybės

Pažadėtoji žemė – biblijoje minima žemė, Dievo pažadėta dovanoti izraelitams. Dievui pašaukus Abraomą palikti savo gimtąjį kraštą, jam buvo pažadėtas naujas, t. y. – nauja žemė. Biblijoje pabrėžiama, kad ši žemė priklauso Dievui, o izraelitai tėra įnamiai, kuriems leidžiama joje gyventi, kol laikysis jiems duotų Dievo įstatų ir nesulaužys Sandoros, kitaip bus nubausti ir išblaškyti iš Pažadėtosios žemės.

Pasakojama, kad dvylika žydų giminių įkūrė Izraelį, kuris ypač suklestėjo valdant karaliui Dovydui ir jo sūnui Saliamonui: Dovydas įkūrė sostinę Jeruzalę, o Saliamonas joje pastatė Šventyklą. 587 m. pr. m. e. Babilonijos karalius Nabuchodonosaras II sugriovė Jeruzalę ir išvarė žydus į nelaisvę. Antroji šventykla buvo pradėta statyti apie 536 m. pr. m. e., žydams sugrįžus iš Babilonijos vergovės. Iš viso šventykla buvo atstatoma tris kartus, tačiau  per Pirmąjį Judėjos karą po Jeruzalės apsiausties 70 m. miestą užėmus Romos Imperijos kariuomenei šventykla buvo visiškai sugriauta ir tebėra neatstatyta iki šiol. Žydams buvo uždrausta pasirodyti Jeruzalėje. Taip jie pasklido po visą pasaulį sudarydami „diasporas“.

Po pasaulį išsisklaidę žydai patyrė daug skriaudų: įvairūs persekiojimai, pilietinių teisių varžymas, nuolatiniai pogromai jau XVIII a. skatino žydus galvoti apie savarankiškos valstybės įsteigimą. XIX a. pabaigoje pradėjo reikštis žydų tautinės sąmonės augimas, kuris skatino iš naujo suvokti savo vertybes ir įgavo Siono (kalnas Jeruzalėje, ant kurio buvo pastatyta Jeruzalės šventykla) mylėtojų sąjūdį, kuris buvo pavadintas politiniu – sionistinio sąjūdžio vardu. Sionizmas – siekis suvienyti žydų tautą – judėjimas, kurio tikslas buvo sukurti politinius namus žydų tautai istoriniuose jos namuose, t. y. atkurti valstybę Palestinoje (Erec Israel – Izraelio žemėje).

Didžioji pasaulinė ekonominė krizė, išaugusi konkurencija ekonominėje srityje, mažinusi pragyvenimo šaltinių skaičių buvo impulsai, didinę Lietuvos žydų, kurie rinkosi emigraciją ir grįžimą į istorinę tėvynę, skaičių. XVIII a. Vilniaus Gaonas Elijahu ben Saliamonas Zalmanas (1720-1797) skleidė mintį, kad žlugusi žydų valstybė būtinai bus atkurta Izraelio žemėje. Sionizmo pradininkais laikomi Vienos publicistas bei rašytojas Teodoras Herclis (1860-1904) ir Odesoje gyvenęs gydytojas Leonas Pinskeris.

1882-1903 m. prasidėjo imigracija į Palestiną, daugiausia iš Rusijos teritorijos. Osmanų imperijos valdžia trukdė žydams keltis į Palestiną, nes ši nuo XVI a. iki 1918 m. buvo jos dalis. Žydai galėjo Palestinoje apsigyventi, bet juridiškai turėjo likti piliečiais tų šalių, iš kurių buvo atvykę. 1897 m. rugpjūčio 29-31 d. Šveicarijos mieste Bazelyje įvyko žydų kongresas, kurio metu Vakarų ir Rytų Europos valstybių žydų delegatai priėmė Bazelio programą, kurioje buvo numatyta įkurti žydų valstybę Palestinoje. Nutarta skatinti žydų žemdirbių, amatininkų, pirklių kėlimąsi į istorinę tėvynę ir remti jų įsikūrimą.

XIX a. pabaigoje ir etninėje Lietuvos teritorijoje ima reikštis sionizmo judėjimas. Naujų idėjų dažniausiai semdavosi užsienyje studijavę ar gyvenę žydai, o ypač sparčiai šios idėjos ėmė sklisti nedideliuose miesteliuose, vadintuose štetlais, mat sionizmo idėjos ypač prigijo darbininkų ir amatininkų bendruomenėse.

1917 m. paskelbta Balforo deklaracija skelbė apie Didžiosios Britanijos pagalbą žydams, kuriant jų namus Palestinoje, tačiau deklaracija privedė prie aršių ginčų, kurie davė pradžią dar didesniems konfliktams tarp arabų ir žydų.

XX a. sionistų judėjimas ir veikla

XX a. pirmojoje pusėje sionizmo ideologijoje susiformavo keletas pagrindinių krypčių, ryškiausios jų buvo socialistinis sionizmas, revizionistinis sionizmas ir religinis sionizmas.

Dauguma Švėkšnos žydų bendruomenės narių taip pat priklausė sionistų judėjimui. Švėkšniškiai žydai pasisakė už sionistų kongresą 1933 m., 1935 m. ir 1939 m. Grįžimui į Izraelį buvo ruošiamas jaunimas, paveiktos šio judėjimo Lietuvą palikdavo ištisos šeimos. Išvykimui reikėjo gauti reikalingus dokumentus, nebuvo paprasta: išvykimo mastai buvo ribojami, reikėjo būti pasiruošusiems, mokėti hebrajų kalbą, turėti sionizmo istorijos žinių. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas jaunimo paruošimui, nesvarbu, kokiai sionizmo sąjūdžio krypčiai jie priklausė. Jaunųjų sionistų organizacijos buvo sudaromos pagal skautiškų ar pionieriškų organizacijų modelius, išskiriant žydų tautinio auklėjimo svarbą.

Švėkšniškė Zipora Ladonaitė-Sandler (1912-2014) pasakojo, kad ruoštis išvykimui buvo keliaujama net į Klaipėdą. Mergina priklausė „Hašomer Hacair“ („Jaunieji sergėtojai“) draugijai. Šios draugijos tikslas buvo „išauklėti Lietuvos žydų jaunuolius uoliais žydų tautos atgimimo darbuotojais ir dorais bei naudingais Lietuvos piliečiais“.

Savo tikslams pasiekti draugija numatė: kelti ir auklėti tautinę sąmonę, dorą ir pilietišką susipratimą; rengti suvažiavimus, susirinkimus, sueigas, paskaitas, instruktorių kursus ir t. t.; leisti ir platinti atitinkamą literatūrą ir spaudą; steigti hebrajų kalbos kursus, proteguoti verbalinį ir raštišką hebrajų kalbos vartojimą visose Lietuvos žydų gyvenimo srityse; steigti žemdirbystės ir amatų  būrelius ir tokiu būdu priruošti sionistų pionierių.

Pasak Z. Sandler, žydų jaunimas, įsitraukęs į draugijos veiklą, ėmė kitaip mąstyti - manyta, kad žydai turi gyventi savo valstybėje, ir pradėjo tam ruoštis. Buvo ruošiamasi specialiai įsteigtuose amatų ir žemės ūkio kooperatyvuose. Jaunimas, kurių daugumą sudarė studentai, minėtų kooperatyvų dėka įgydavo specialybes ir turėjo galimybes lavinti naujus įgūdžius, kuriuos manė būsiant reikalingus istorinėje Tėvynėje.

Z. Sandler taip pat pasakojo, jog 1933 m. į Klaipėdą buvo atvykęs ir jų draugiją aplankė Ben Gurionas - teisininkas, Izraelio politinis veikėjas, pirmasis Izraelio Ministras pirmininkas.

Tarpukariu Švėkšnoje taip pat veikė jaunimo organizacija „Jaunieji sionistai“ („Tzeirei Zion“) – sionistų socialistų jaunimo judėjimas, kurio nariai rinkdavosi šabo išvakarėse pasiklausyti paskaitų ir skaitinių apie sionizmą bei literatūrinėmis temomis.

Didelis pasiekimas tarpukariu buvo tai, kad žydai turėjo savarankišką švietimo sistemą. Dominuojanti žydų švietimo sistemos dalis, turėjusi svarią įtaką, buvo Tarbut (hebr. kultūra) mokyklų tinklas, jungęs tiek vaikų darželius, tiek gimnazijas. Tarbut mokyklos nebuvo nei religinės, nei antireliginės, jų orientacija buvo prosionistinė-nacionalistinė. Dėstomoji kalba buvo hebrajų, ypatingas dėmesys skirtas šiai kalbai ir „Eretz Israel“ – Pažadėtosios žemės bei žydų tautos istorijai.

Ypatingą svarbą Izraelio valstybės atkūrimui turėjo suaukotų lėšų gausa: buvo renkamos aukos ir steigiami įvairūs fondai, kurie skatino žemės pirkimą Palestinoje, žydų kūrimąsi, kibucų (kibucas - žemės ūkiu užsiimantis ūkis, kuriame visa žemė ir gamybos priemonės yra bendra nuosavybė) steigimą. 1948 m. gegužės 14 d. žydų Nacionalinė taryba ir Generalinė sionizmo taryba paskelbė įkuriančios Izraelio valstybę su laikinąja vyriausybe, vadovaujama Dovydo Ben Guriono. Gegužės 16 d. prezidentu išrenkamas Chaimas Veicmanas.