Mažamečio žydų berniuko Moriso iš Švėkšnos sėkmės istorija

Josefas Rosinas darbe „Švėkšna“ rašo, kad 1880 m. nemaža dalis žydų iš Švėkšnos emigravo į JAV.

Remiantis pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Kauno gubernijoje gyveno 212 600 žydų. Minimais metais  Švėkšnoje buvo surašyta 1 819 žmonių, iš kurių 974 buvo žydai (daugiau negu 53,5 proc.). Vėliau, 1923 m., iš 1 340 Švėkšnos gyventojų 519 buvo žydai (39 proc.), o 1940 m. tarp maždaug 2 000 gyventojų jau tik ketvirtadalį sudarė žydų tautybės žmonės. Toks nuoseklus Švėkšnos gyventojų žydų mažėjimas buvo emigracijos pasekmė, nors tikslios statistikos, kiek ir į kokias šalis emigravo žydai iš Švėkšnos, nėra.

XX a. pradžioje susiklostę istoriniai, ekonominiai bei socialiniai įvykiai keitė ne tik Lietuvoje gyvenusių įvairių bendruomenių gyvenimo būdą, tradicijas ar vertybines sistemas, bet ir emigracijos vyksmą. Emigracijos banga didėjo iki 1906 m., vėliau pamažu ėmė slūgti. 1896-1914 m. iš Kauno gubernijos emigravo 33 800 žydų (į šį skaičių įtraukti ir dėl ideologinių priežasčių išvykę į Palestiną). „Lietuvos ūkininkas“ 1910 m. išspausdino žinutę iš Švėkšnos: „Išeivystė. Nei iš vienos parakvijos, tur būt, nebeina taip daug svieto Amerikon, kaip iš mūsų. Nebrasi tokios grytelės, iš kurios nebūtų kas Amerikoje. Yra gyvenimų, kur tebliko kelios moterys, o visi vyrai – už vandenyno! [...]“.

Liko vienas, svetimoje šalyje

Dažnai geresnio gyvenimo ieškoti išvykdavo jauni, darbingo amžiaus vyrai, kurie negaudavo pelningo darbo savo šalyje. Tokie emigrantai palikdavo šeimas su viltimi, kad grįš pralobę arba, pasitaikius galimybei, su savimi pasiims ir likusius šeimos narius. Kartais pats gyvenimas padiktuodavo ateities planus. Taip nutiko ir XIX a. pabaigoje Švėkšnoje gyvenusiam žydų berniukui Morisui.

Morisas Bernardas Zaksas (JAV pavardė įgavo Sachs formą) gimė Švėkšnoje 1896 m. kovo 23 d. Benjamino ir Rivos Kohen Zaksų šeimoje. Po tėvų mirties berniukui neliko nieko kito, kaip tik vykti gyventi pas vedusį, beveik 20 metų vyresnį brolį Džordžą į JAV. Ir būdamas 12 metų jis išvyko į Čikagą.

1890-1920 m. tūkstančiai neturtingų Rytų Europos žydų emigravo į JAV ieškoti geresnio gyvenimo. Mažas žydų berniukas iš Švėkšnos kartu su daugybe kitų imigrantų apie 1908 m. atvyko į Eliso salą (Eliso sala buvo vartai į Jungtines Valstijas milijonams imigrantų; nuo 1892 iki 1954 m. saloje veikė judriausias šalies imigrantų patikros postas). Ant savo nudėvėto palto turėjo žymą su jį identifikuojančia informacija. Patikros punkto darbuotojai, perskaitę jo duomenis, suprato, jog berniuką turėjo paimti atsakingas asmuo, tačiau niekas atvykusio vaiko nepasitiko. Likusį vieną svetimoje šalyje berniuką laikinai priglaudė vietinis mėsininkas, leido apsistoti jo parduotuvėje. Šio nepažįstamojo pagalba M. B. Zaksui buvo išsigelbėjimas nepažįstamoje, lyginant su Lietuva milžiniškoje šalyje.

Nuo prekiautojo iki parduotuvės savininko

Atvykęs berniukas mokėjo tik jidiš kalbą (lietuvių kalba mažai galėjo padėti ieškant darbo ar pažinčių), per laiką iš gatvės prekeivių šiek tiek pramoko šnekamosios anglų kalbos. Amžiumi buvo per jaunas dirbti gamykloje, tad pradėjo mokytis vakarinėje mokykloje, o pragyvenimui užsidirbdavo pardavinėdamas įvairius namų apyvokos reikmenis. Jam pasisekė, kadangi vienas didmenininkas, pasitikėdamas jaunu nepažįstamu berniuku, patikėjo jam pardavinėti užuolaidas, antklodes ir kitus namų apyvokos daiktus, kuriuos Morisas nešiodavo po namus ir siūlydavo pirkti šeimininkėms. Neilgai trukus, jaunuolis nusipirko arklį su vežimu ir prekybos apimtys stipriai prasiplėtė: prekes išvežiodavo toliau gyvenantiems, tokiu būdu užmegzdamas daugiau kontaktų, įgydavo vis daugiau klientų (tarp jų būdavo ir lietuvių), o po kiek laiko arklio traukiamas vežimas buvo pakeistas automobiliu.

Skirtingi periodiniai leidiniai ne vienodai nurodo Moriso B. Zakso savarankiškos veiklos datą. Vienur rašoma, kad Zaksas savo pirmąją parduotuvę atidarė 1914 m., kitur – 1917 m., tačiau dauguma teigia, kad pirmoji parduotuvė Čikagoje pradėjo veikti 1919 m.

M. B. Zaksas buvo vertinamas už dosnumą vietos bendruomenėms, sąžiningumą ir buvo užsitarnavęs patikimo prekybininko vardą. 1916 m. vedė iš Lenkijos kilusią Aną Baker ir susilaukė trijų vaikų: dviejų dukterų ir sūnaus. Gyvendamas JAV nepamiršo savo lietuviškų šaknų, diegė lietuvybę savo vaikams, niekada nepamiršo lietuvių kalbos, nuolat iš Amerikoje gyvenančių lietuvių pirko lietuvišką duoną ir sūrį, finansiškai rėmė lietuvių organizacijas ir draugijas, pats įsitraukdavo į jų veiklas.

Švėkšniškis, turėjęs nuosavą televizijos laidą

Apie 1934 m. M. B. Zaksas pradėjo transliuoti savo radijo laidą „The Morris B. Sachs Amateur Hour“ („Moriso B. Zakso mėgėjų valanda“). Vėliau šią laidą imta transliuoti per televiziją. Valandos trukmės laidos metu žiūrovams buvo teigiama, kad nėra nieko blogo pirkti išsimokėtinai, buvo skelbiamos akcijos, nuolaidos, vyko konkursai, kurių metu buvo galima laimėti įvairius prizus. Laidos metu buvo suteikiama galimybė pasirodyti nežinomiems atlikėjams, neatrastiems vietos talentams: muzikantams, dainininkams, akrobatams, komikams ir kt. Tai buvo puiki galimybė atlikėjams ne tik išpopuliarėti, tačiau ir gauti piniginių ar daiktinių prizų (pagrindinis prizas, kurį buvo galima laimėti finale – automobilis). Zaksui ši laida teikė populiarumo, jis buvo laikomas šio žanro (mėgėjų pasirodymų) pradininku, o laidose pasirodydavo ir pats: laidos pabaigoje asmeniškai pasveikindavo ir apdovanodavo nugalėtojus.

Sėkmingas verslininkas,sąžiningu politikas, kilnus labdarys

1941 m. laikraštis „Draugas“ M. B. Zaksą apibūdino kaip vieną sėkmingiausių Čikagos versininkų: „Tai tokia yra trumpa biografija vieno sėkmingiausių Chicagos prekybininkų, kuris dabartinių aukštumų pasiekė tik sunkiu darbu ir pasiryžimu ir sąžiningumu. Šiandien Morris B.  Sachs yra sukūręs puikią šeimą, ir net jo krautuvės tarnautojai vadina jį „Papa Sachs“.“

Jau 1948 m. Zaksas išplėtė savo prekybos apimtis: atidarė dar vieną parduotuvę, o metinis pelnas sudarė 8 mln. dolerių. Zaksas išlaikė apie 700 darbuotojų, stengdamasis įdarbinti kuo daugiau kraštiečių.

Nuo 1955 m. Morisas Zaksas pradėjo politiko karjerą: ėjo miesto iždininko pareigas, buvo apibūdinamas kaip labai sąžiningas, turintis tvirtą rinkėjų palaikymą politikas, dirbantis mokesčių mokėtojams, o ne „godiems politikos veikėjams“. Pastarasis jo bruožas kliudė siekti aukštesnių pozicijų politiko karjeroje.

1957 m. buvo atidaryta dar viena parduotuvė Čikagos centre. Tuometė spauda skelbė, jog tai buvo didžiausias atidarymas, pritraukęs tūkstantinę minią žmonių, o M. B. Zakso pavardė pelnytai galėjo užimti vietą tarp tokių prekybos magnatų kaip „Goldblatts, A. M. Rothschild, Henry C. Lytton, Maurine L. Rothchild, ir Mandel Brothers.“

Su Švėkšnos sūnumi atsisveikinti plūdos minios

1957 m. rugsėjo 23 d. Morisas B. Zaksas mirė. Tų pačių metų spalio 15 d. „Darbininko“ numeryje pasirodė straipsnis pavadinimu „Vienuolės prie žydo karsto“, kuriame buvo rašoma: „Prieš porą savaičių Chicagoje mirė šio miesto iždininkas, stambus prekybininkas ir reto kilnumo labdarys Morris B. Sachs. Jo vardas nuolatos skambėdavo didžiojoje amerikiečių spaudoje ir, kur tik būdavo paminimas Morris B. Sachs, kaip taisyklė, būdavo prijungiama ir Lietuva, nes velionis visada pabrėždavo, kad gimė Švėkšnoje ir į JAV atvyko būdamas 12 metų amžiaus. Vos atvykęs į šį kraštą, 12 metų vaikinas, pasiėmęs kaklaraiščius, ėjo nuo durų prie durų juos pardavinėdamas. Vieną tokių kaklaraiščių pardavė ir dabartinio Chicagos mero Richardo Daley tėvui. [...] Morris B. Sachs vardą labiausiai iškėlė jo dosnumas įvairiems šalpos ir labdaros reikalams.

Tūkstančiams veteranų po Antrojo pasaulinio karo jis nubraukė skolas, užsilikusias jo parduotuvėse, akliesiems nupirko šunis, jaunuosius talentus kėlė viešumon savo televizijos programose. Įdomiausia tai, kad šis Švėkšnos sūnus buvo nuoširdžiausias katalikų draugas ir palaikė gerus santykius su lietuviais. Mūsų gražieji Marijos aukštesniosios mokyklos rūmai, kur dabar prisiglaudusi opera, kur vyksta geriausi lietuvių koncertai, pastatyti stambia Morris B.  Sachs parama. Taip pat jis nemažai aukų yra skyręs lietuvių senelių prieglaudai Lemonte ir kitoms lietuvių katalikų įstaigoms bei parapijoms.

Prieš porą metų kandidatuodamas į Chicagos miesto iždininko postą, Morris B. Sachs pareiškė, kad jis, jei bus išrinktas iždininko pareigoms, visą savo algą skirs labdarai. Rinkimus triuškinančia pergale Morris B. Sachs laimėjo, Chicagos didžiojoje spaudoje nuskambėjo žinia, kad naujasis miesto iždininkas kilęs iš Lietuvos. Buvo sudaryta komisija iš katalikų, protestantų ir žydų dvasininkų, kuri kas mėnesį visą miesto iždininko algą paskirstydavo įvairiems degantiems labdaros reikalams. [...]

Straipsnio pabaigoje minima, kad su velioniu atsisveikinti plūdo tūkstantinės žmonių minios, o prie karsto ėjo katalikų kunigai, vienuolės ir įvairiausių tikybų žmonės, kurie savo pagarbą išreiškė maldomis.