Šimtametei ilgą gyvenimą išpranašavo čigonė

Anksti išėjo tarnauti

Taigi, sutikę seniai nematytą žmogų dažnai sakome: „Šimtas metų“. Tačiau ši frazė tinkama ir tada, kai sutinki tą, kuris švenčia 100-ąjį gimtadienį. Tik šį kartą sutikęs 100-metę Kazimierą nelabai ir patikėsi, kad jai šis pavasaris 100-asis.

Moteris su šypsena sutiko savus ir šalia savęs pasisodino. O nuoširdus pokalbis tęsėsi netrumpai.

Kazimiera gimė Šyliuose. Čia baigė 4 skyrius mokslų dabartinio darželio patalpose.

„Skaityti labai gerai mokėjau. Tėvelis net laikraštį užsakė. Raides išmokau ir skaičiau. Tėveliai labai sunkiai vertėsi. Turėjo 2 ha žemės ir karvę. Todėl anksti išėjau tarnauti. Tarnavau pas tokią moterį. Man vis atrodė, kad jei išmoksiu verpti, būsiu tikra karalaitė. Kartą šeimininkė išvažiavo. Aš pasiėmiau kalvaratą ir verpiau, mokiausi pati. Grįžus jau, ji klausė, kieno tai darbas. Bet aš sakiau, kad tokios pažįstamos. Manimi nepatikėjo. Todėl pradėjau verpti. Vėliau tarnavau du metus pas eigulį – saugojau vaikus“, - pradėjo savo gyvenimo istorijos pasakojimą jubiliatė.

Ji nuo mažens buvo labai darbšti. Tad ir kitas šeimininkas tą pastebėjo. Ją tuoj pakėlė pareigose – tapo šeimininke. Todėl ir maistą teko darbdaviams gaminti, ir karvių melžimu bei kitais darbais rūpintis.

Grįžo pas tėvus

Nuo 17 metų grįžo pas tėvus, mat tėvelis po karo visai nebematė. Anot pašnekovės, nors vienas po kito gimė broliai ir seserys, tačiau vienas po kito jie ir mirė.

Graži ir jauna Kazimiera vyro toli neieškojo. Kaip dabar juokauja, Stanislovo Bastakio namai pro langą buvo matyti.

„Abu nieko neturėjome. Buvome biedni. Buvo dienų, kad neturėjome net ką valgyti. Tiesa, vyras turėjo dviratį. Tais laikais retas jį turėjo. Į vestuves ėjau su dėvėta suknele, o vyras šliūbą imti vėlavo, nes jo brolis buvo batus paslėpęs“, - vėl su gera nuotaika prisiminė pašnekovė.

Atšokę vestuves, pasak senolės, visomis jėgomis kabinosi į gyvenimą, abu daug dirbo. Susilaukė ir 10 vaikų – 7 berniukų ir 3 mergaičių. Atrodė, kad viskas dėliojasi puikiai, kad šeima vis tvirčiau stovi ant žemės, tačiau į namų duris pabeldė nelaimė – mirė sutuoktinis. Tada mažiausiajai atžalai buvo vos dveji metai. Nors buvo pakankamai jauna moteris, tačiau apie bendrą gyvenimą su kitu vyru ji net negalvojo. Visus vaikus pati augino, auklėjo kaip sugebėjo. Buvo griežta, bet teisinga.

Prisimena kruvinus delnus

Dukra Stefa Petrošienė sakė, kad ir šiandien gerai prisimena kruvinų delnų maudimą, nes mama imdavosi kuo daugiau darbų, kad galėtų išgyventi, o darbo prie linų tikrai netrūko.

„Mūsų šeimos galva visada buvo mama. Tėvelis jos klausė. Ir mes buvome nuo mažens lenkiami prie darbo. Tinginiauti nebuvo kada“, - tęsė Stefa.

Jos mama tuoj taip pat pasidžiaugė savo vaikais, nes, anot jos, visi tvarkingais ir darbščiais žmonėmis užaugo. Deja, likimo knygoje daug ir įvairių gyvenimo scenarijų. Šimtametės likimas negailėjo. Daug ašarų išliejo netekusi vaikų. Iš dešimties liko gyvi tik penki – Modesta, Stefa, Elena, Antanas ir Alfonas.

Jos didžiausias turtas ir 18 anūkų bei 23 proanūkiai.

Išliko rami

Moters gyvenimas nelepino – vėtė ir mėtė. Štai ir dabar visai neseniai senolė išgyveno nemažai streso. Šeima išvyko į kapines, o tuo metu į namus užsuko dvi nedorėlės. Visur jos išnaršė – ieškojo pinigų, papuošalų. Vis klausė senjorės, kur viskas sudėta. Jai ir skarą ant akių bandė rišti. Bet Kazimiera nepasimetė. Priminė, kad tuoj grįš artimieji. Tai nusikaltėlėms teko dingti. Grįžus artimiesiems, močiutė ramiai pasakė, kas buvo. Iš pradžių nelabai kas norėjo patikėti, bet, kai  pamatė išlaužtas spintelės dureles, įsitikino, kad namuose nelauktų viešnių buvo.

Ši moteris iš tiesų turi ypatingai gerą humoro jausmą. Į viską žiūri labai pozityviai ir tvirtai besilaikant savo principų. Gal dėl to sodyba buvo ne kartą seniūnijoje išrinkta kaip viena gražiausiai tvarkomų.

„Aš turiu savo darželį, o ji savo. Viską susako, kas kaip turi būti pasodinta“, - dėstė Stefa. O mama tuoj jai priminė: „Svarbiausia gerai suvadovauti“.

Save mylėjo

Dukra Stefa priminė, kad  gimdytoja daug dirbo, bet visada save prisižiūrėjo. Iki šiol mėgsta po pietų valandėlę kojas pailsinti, pasnausti. Visada šeima valgė tik pačių užaugintą maistą. Tiesa, iki šiol senolė niekada nevalgo vakarykčio, pašildyto maisto. Mėgsta ji žuvį, paukštieną. Kasdien geria jogurtą, vitaminus.

Daug meldžiasi, klausosi šv. Mišių per radiją. Itin džiaugiasi, kai artimieji jai garsiai skaito laikraščius - domisi, kas rajone vyksta. Ir per šeimos šventes žavisi gausiu būriu susirinkusių artimųjų. Pati ir dainą užtraukia, ir eiles padeklamuoja. Visada tikėjo ir įvairių žolelių teikiama nauda. Apie tai skaitykite kitą antradienį „Šilokarčemos“ priede „Saugok sveikatą“.

Išbūrė čigonė

Kaip ir visų, paklausėme ir jos – koks gi tas ilgo gyvenimo receptas?

„Niekaip neatsistebiu, kaip aš tiek metų išgyvenau. Kartą atvažiavo su arkliais čigonė. Ji prašė maisto ir padėjo varažinti. Paėmė mano delną ir sušuko, kad turėsiu tikrai itin ilgą gyvenimą. Tada juokiausi ir sakiau, kad taip šneka tik dėl to, kad nori kažką gauti. Dabar vis galvoju, kas tuos metus atnešė. Juk tiek sirgau, tiek operacijų išgyvenau... Visiems linkiu sulaukti mano metų. Visi būkite laimingi, sveiki, kad pasiektumėte mano amžių“, - baigė pokalbė K. Bastakienė.

Gražu jubiliatės sukurtame šeimos židinyje kiekvienu metų laiku – žiemą, kai žemė pasipuošia balta skara, pavasarį, kai pražysta pirmieji žiedai, vasarą, kai kvepia žemuogėmis, rudenį, kai viskas tviska auksu.

Dukra Stefa teigia, kad jiems labai svarbu išsaugoti gimtuosius namus, žiūrinčius į pasaulį mažomis langų akimis, žolėtą takelį, darželius, sodą, kuriame stovi nubalinti medžiai, žvarbią dieną priglausti nugarą kviečiantį šiltą pečiuką.  Visiems malonu su gerb. Kazimiera net pro langą žiūrėti ir drauge džiaugtis nuskintu gėlės žiedu vazoje, sėdėti prie stalo ir žinoti, kad viską užsidirbo savo rankomis, kad kasdienis darbas, kasdienė duona ir abipusis sutarimas yra svarbiausi dalykai gyvenime. Tiek nuoširdumo, meilės, noro matyti laimingą senolę, nedažnoje šeimoje galima pamatyti.