Naftalis Zivas – švėkšniškis, išgyvenęs Holokaustą

Šios dienos pasakojimas skirtas kadaise Švėkšnoje gyvenusiam žydų berniukui, kuris dabar, eidamas 95-uosius gyvenimo metus, beveik kasdien prisimena savo gimtąjį miestelį, puikiai kalba lietuviškai ir gali išvardinti miestelio centre gyvenusių žmonių pavardes bei įstaigas, nors Švėkšnoje paskutinį kartą buvo tik 1941 metais. Tais metais, birželį, nacistinei Vokietijai okupuojant Lietuvą, Švėkšna buvo užimta pirmosiomis karo dienomis. Naftaliui Zivui tuo metu buvo 16 metų.

Ramus gyvenimas tarpukario Lietuvoje

Naftalis Mošės ir Rebekos Zivų šeimoje buvo jauniausias vaikas, gimęs 1924 m. spalio 25 d. Pavadintas buvo senelio garbei - Mošės tėvas, gyvenęs Švėkšnoje, taip pat buvo vardu Naftalis. Iš viso šeimoje augo 5 vaikai: vyriausias brolis Maksas (Motelis) ir trys seserys - Libė, Miriam ir Minda. Tėtis buvo prekybininkas, turėjo audinių parduotuvę, o mama - namų šeimininkė, kuri rūpinosi šeima ir namais. Šeima gyveno Švėkšnos centre (Liepų a. 23), turėjo nedidelį namą, kurį pasistatė po 1925 m. Švėkšnoje kilusio gaisro. Pasak Naftalio, tas gaisras daugeliui padarė didelių nuostolių, ne išimtis buvo ir Zivų šeima. Atsistatyti gaisro metu sudegusį namą šeima nebuvo pajėgi ir tai pavyko padaryti tik su Mošės brolių iš JAV pagalba. Mošės verslas po gaisro taip pat nebebuvo toks klestintis, audinių parduotuvė užėmė didžiąją dalį gyvenamojo namo. 7 asmenų šeima gyveno likusiame namo gale, kur buvo virtuvė, svetainė, sujungta su valgomuoju, ir 2 miegamieji kambariai. Neilgai trukus vyriausiasis brolis Maksas, ieškodamas geresnio gyvenimo, paliko namus ir emigravo į Pietų Afrikos Respubliką.

Šeima gyveno vidutiniškai, namų sodelyje užsiaugindavo šiek tiek daržovių ir vaisių (už sodininkystę atsakingas buvo tėtis, kuriam dažnai talkininkaudavo ir Naftalis). Namuose šeima bendraudavo jidiš kalba – kaip ir daugelis miestelio žydų, žinoma, mokėjo ir lietuviškai. Tėvas dažnai vykdavo į Klaipėdą parsivežti prekių, kartu pasiimdamas ir jaunėlį sūnų. Tokia kelionė būdavo didelis įvykis ir džiaugsmas berniukui, kuris dienas leisdavo tik savo gimtajame miestelyje, niekur toliau neišvykdamas.

Maistą namuose gamindavo mama: pati kepdavo duoną, o mėsa buvo patiekiama tik kartą savaitėje. Pasak Naftalio, nebuvo nieko skaniau už mamos iškeptos duonos riekę su ką tik iš daržo nuskintu agurku. Namuose nebuvo nei radijo aparato, nei telefono, pradžioje net elektros ir vandentiekio nebuvo.

Naftalis pamena, kad jų šeima nebuvo griežtai religinga: penktadienio vakarais ir šabo rytais visa šeima eidavo melstis į sinagogą, tėtis eidavo kasdien, o jeigu negalėdavo – melsdavosi namie. Pasak Naftalio, jų šeima laikėsi žydiškų tradicijų, tačiau ne taip griežtai kaip ortodoksai.

Berniukas nuo šešerių metų lankė chederį. Po Bar micvos (Bar micva – vienas svarbiausių ritualų žydų gyvenime: į vyrus įšventinami 13 metų berniukai, kurie pagal žydų įstatymus nuo šio amžiaus tampa atsakingi už savo veiksmus) Naftalio tėtis norėjo, kad sūnus įgytų pasaulietinį išsilavinimą, nors rabinas ir mokytojas norėjo, jog Naftalis mokslus tęstų ješivoje. Tėvas nusprendė sūnų leisti į Švėkšnos gimnaziją kartu su vyresnėmis seserimis, o ne į artimiausią ješivą Telšiuose. Mat jis nesiekė, kad sūnus taptų rabinu ar religijos mokytoju. Taigi, Naftalis su seserimis įgijo išsilavinimą Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje (ji buvo išlaikoma katalikiškos „Saulės“ draugijos).

Švėkšnos gimnazija buvo tolerantiška tautiniu požiūriu ir joje galėjo mokytis skirtingų religijų vaikai: pagrindiniai dalykai visiems buvo dėstomi kartu, o religinės pamokos atskirai. Naftalis labai mėgo sportuoti, pagrindinė sporto šaka vaikinui buvo stalo tenisas. Pasak Naftalio, jis daugiau dėmesio skirdavo sportui negu mokslams gimnazijoje.

Finansinė šeimos padėtis nebuvo labai gera. Tai įrodo tėvo rašytas prašymas gimnazijos vadovybei - Mošė Zivas prašė priimti dukrą į gimnaziją, nes jis neišgalintis išleisti jos mokytis kitur. Baigusios Švėkšnos gimnaziją, Naftalio seserys išvyko iš Švėkšnos, pradėjo studijuoti, susirado darbus. Tačiau Naftaliui taip ir neteko baigti gimnazijos Švėkšnoje. Prasidėjęs karas sujaukė visą namų idilę ir pakeitė gyvenimus negrįžtamai...

Karas, sugriovęs likimus

1941 m. birželio 28 dieną Naftalis su tėčiu ir didžiąja dalimi Švėkšnos žydų vyrų buvo išvežti į darbo stovyklas prie Šilutės. Vaikinas buvo nuvežtas į Meišlaukių kaimą, kur buvo įkurta darbo stovykla. Į Meišlaukius patekę vyrai dirbo kelių tiesimo, akmenų skaldymo darbus, įvairius darbus pas ūkininkus, žiemą kirto medžius malkoms. Po poros mėnesių darbo stovykloje Mošė Zivas buvo išvežtas ir nužudytas Šiaudviečių kaime, Netoli Žemaičių Naumiesčio. Taip Naftalis neteko tėčio. Rugsėjo 20 d. jis neteko mamos ir jauniausios sesers Mindos, kurios buvo likusios Švėkšnoje. Likusios moterys, vaikai ir nedarbingi vyrai buvo nužudyti netoli Švėkšnos, miškelyje prie Inkaklių. Sesuo Miriam karo metu gyveno Vilniuje, dirbo mokytoja. Miriam pateko į Vilniaus getą, vėliau, likviduojant getą ,buvo nužudyta Paneriuose.

Po dvejų metų darbo stovyklose, 1943 m., Naftalis kartu su kitais likusiais kaliniais išvežtas į Aušvico-Birkenau (Lenkija) koncentracijos stovyklą. Čia jam buvo ištatuiruotas numeris 132852. Vėliau iš Aušvico perkeltas į Varšuvą, kur turėjo tvarkyti po Varšuvos geto sukilimo sudegintų namų griuvėsius. 1944 m. pavasarį buvo atrinkti stipriausi vyrai, kurie pėsčiomis ėjo iki traukinių stoties, kur traukiniu išsiųsti į Dachau koncentracijos stovyklą. Maždaug po mėnesio iš Dachau buvo perkelti į Muldorfo stovyklą, šalia Miuncheno.

Nepraradusiems vilties išgyventi buvo lengviau

1945 m. amerikiečių kariuomenė išlaisvino likusius gyvus kalinius, tarp kurių buvo ir Naftalis Zivas. Vaikinas laikinai apsigyveno Vokietijoje, Feldafing DP (displaced persons, liet. - perkeltųjų asmenų) stovykloje, po 6 mėnesių persikėlė į kitą, šalia buvusią stovyklą, kur buvo geresnės gyvenimo sąlygos.

Vokietijoje Naftalis įgijo laboratorijos asistento specialybę, o 1950 m. išvyko į Australiją.

Atvykęs į Australiją, dvejus metus dirbo pagal įgytą specialybę: pradžioje avių stotyje – didžiuliame avių ūkyje, kuriame avys buvo auginamos dėl vilnos ir mėsos, vėliau – cheminės gamyklos laboratorijoje, kur būdavo išbandomos trąšos.

1952 m. Naftalis vedė Haną. Su žmonos pusbroliu įsigijo sumuštinių parduotuvę, vėliau Naftalis įsigijo restoraną. Kartu su Hana susilaukė dviejų vaikų, turi du proanūkius ir du proproanūkius.

Po karo Naftalis į Švėkšną niekada negrįžo, nusprendė negyventi praeitimi, nieko nekaltino ir pabrėžė, kad išgyventi Holokaustą jam padėjo fizinis pasirengimas –  vaikinas daug sportavo iki karo ir, žinoma, sėkmė. Po daugelio metų Naftalis įvardijo, kad išgyventi tai, ką jam teko patirti, buvo žymiai lengviau tiems, kurie turėjo vilties. Vyras pripažįsta, kad jis viltį buvo praradęs, todėl jam buvo labai sunku.

Iš gausios Zivų šeimos išgyveno tik Naftalis ir sesuo Libė (brolis Maksas jau anksčiau buvo išvykęs, todėl taip pat išgyveno). Sesuo po karo gyveno Vilniuje, o atsiradus galimybei, išvyko į Izraelį, kur sukūrė šeimą ir gyveno visą likusį gyvenimą. Būdamas garbingo amžiaus Naftalis sportuoja, tebežaidžia stalo tenisą, kurį pradėjo žaisti dar būdamas moksleiviu Švėkšnoje, domisi, kas vyksta jo gimtajame miestelyje, ypatingai džiaugiasi kiekviena iniciatyva, skirta atminti ir įamžinti Švėkšnos žydų bendruomenę.