Buvusios Rusnės sinagogos atradimas

Buvo persekiojami žydai kaip žemesnė rasė. Jie paskelbti tautos priešais. 1938 m. lapkričio 9-10 d. visoje Vokietijoje slapta padegtos žydų sinagogos, suniokota daugybė žydams priklausiusių parduotuvių ir firmų. Vien Hanoveryje sudaužytos 94 parduotuvės.

Tą Gebelso suplanuotą „Krištolinę naktį“ buvo nužudytą ir daug žydų tautybės žmonių. Klaipėdos kraštas po 1923 m. priklausė Lietuvos Respublikai, todėl žydų sinagogų čia tą lemtingą Vokietijai naktį niekas nesudegino. Neramumai Klaipėdos krašte prasidėjo tik 1938 m. pabaigoje, nujaučiant greitą Hitlerio invaziją. Manoma, kad tik po Vokietijos anšliuso, įvykdyto 1939 m. kovo 23 d., galėjo prasidėti sinagogų naikinimas.

Teigiama, kad tuomet Klaipėdoje, „apsivalymo akcijos“ metu, galėjo būti sugriautos arba sudegintos visos sinagogos. Ilgą laiką buvo manoma, kad ir Rusnės sinagoga buvo sunaikinta po 1939 m. kovo 23 d. ir jos iki šių dienų neišliko. Taip buvo tvirtinama istorikų darbuose, leidinių apie žydus tekstuose. Rusnės sinagogos vaizdas įdėtas knygoje, aprašančioje sinagogų deginimą Vokietijoje 1938 m., netiesiogiai pasakant, kad ir Rusnėje sinagogos nebeliko.

Tačiau 2015 m. Toleikio iniciatyva prikeltas iš užmaršties garsaus Pietų Afrikos Respublikos architekto Hermano Kallenbacho vardas ir jo nuopelnai bendroje veikloje su žymiausiu pasaulio humanistu R. Gandžiu sukėlė Lietuvos kultūrinės visuomenės bangą pastatyti šiam žmogui paminklą Rusnėje. Mat jis čia praleido savo vaikystę, įgijo pradžios mokslą, pamilo šią Nemuno salą.

Editos Mildažytės fondas su skulptoriumi Romualdu Kvintu parengė skulptūrinės kompozicijos „Kallenbachas ir Gandis“ projektą. Paminklui pastatyti Rusnėje reikėjo Šilutės rajono savivaldybės ir Rusnės seniūnijos pritarimo. Tačiau svarbiausia rasti deramą vietą paminklui Rusnės miestelyje. Seniūnė D. Drobnienė siūlė atvykusiems garbiems iniciatoriams E. Mildažytei ir skulptoriui R. Kvintui įvairias vietas, pradedant prie Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčios ir baigiant senojo Peterso tilto per Atmatą papėdėje. Tačiau geriausia vieta paminklui atvykusiems pasirodė esanti ant senojo tilto liekanų, kaip akmeninio postamento, nuo kurio „Gandis ir Kallenbachas“ žvelgsią į didžiąją Atmatos upę.

Seniūnė, kaip ir daugelis vietos kultūrininkų, nesutiko su tokiu pasiūlymu, nes paminklą statyti ant paminklinio tilto tikrai nebūtų etiška. Todėl ji kreipėsi į šių eilučių autorių, kuris pasiūlė parengti pranešimą apie Rusnėje buvusią sinagogą. Rusnės sinagogoje mokėsi ir vaikystėje meldėsi Kallenbachas. Šioje vietoje, prie buvusios sinagogos, buvo patogi betoninė aikštelė, likusi nuo tų nesenų laikų, kai čia buvo Rusnės žuvininkystės ūkio žuvies priėmimo punktas. Rengdamas pranešimą autorius pasitelkė galimybę - 1936 m. Vokietijos generalinio štabo žemėlapio fragmentą, kuriame pažymėta sinagoga, uždėti ant šiandieninio Rusnės miestelio plano ir taip sutapatinus patikrinti, kur stovėjo Rusnės sinagoga. Iki tol buvo tik spėjimų, kad Rusnės žuvininkystė ūkio žuvies priėmimo pastatas su žuvies sūdymo cechu gali būti tas pats Rusnės sinagogos pastatas. Abu pastatai žemėlapiuose sutapo, jų kryptis ir vieta identiškos. Tad neliko abejonių, kad čia buvęs sinagogos pastatas, tik perstatytas ir pakeistas iš išorės bei vidaus. 

Kaip atrodė Rusnės sinagoga?

Būtina pastebėti, kad visos sinagogos buvo skirtingos, nė vienos, pastatytos pagal tipinį projektą. Rusnės sinagoga buvo stačiakampio plano mūrinis pastatas, dengtas čerpių stogu. Jokių priestatų prie sinagogos nebuvo. Gana keista, kad Rusnėje, kuri garsėjo geros medienos gausa ir kurioje pirkliai bei pardavėjai buvo žydai, sinagoga pastatyta ne iš medienos, bet mūrinė, amžiams.

Būtina atkreipti dėmesį, kad sinagogos statybos išvakarėse 1854 m. Klaipėdoje dėl Krymo karo vyko šimtmečio prekybinis suklestėjimas, kurio metu praturtėjo daugybė verslininkų. Gal Rusnės žydai taip pat užsidirbo ir tikėjosi tolesnio klestėjimo?

Reprezentacinis sinagogos frontonas atsuktas į Atmatos pusę. Jo plokštumoje dviejose aukštose smailiaarkėse nišose įkomponuoti vertikalūs aukšti smailiaarkiai langai. Tarp jų, vidurinėje dalyje, viršuje įkomponuotas apskritas langas, tikėtina su Dovydo žvaigžde. Pastato frontonus puošė antikiniai motyvai – šonuose, viršuje palei stogo kraštą, ir ant stačiakampių iš mūro suformuotų bokštelių pastatytos lipdytos (gipsinės) akroterijos – palenktos palmetės (lapo kompozicijos palmės). Tokia pat palmės šaka, palenkta į išorę, pastatyta ant stačiakampio kraigo paaukštinimo. Tai ypač puošė kraigo viršų.

Architektas, projektavęs sinagogą, vadovavosi tuo metu paplitusiu romantizmo stiliumi, kuris buvo populiarus 1831-1860 m. Pastatai su tokiais pat papuošimais, ypač gyvenamieji, tuo metu buvo statomi net Berlyno centre (Zeitschrift für Bauwesen, 1859). Panašius papuošimus ant frontono viršaus ir šonų turėjo ir 1895 m. suprojektuota Šiaulių didžioji Beit Midrash sinagoga. Sinagogos pastatas reprezentaciniu frontonu tradiciškai orientuotas į rytus, todėl pastatytas ne statmenai upės krantui, bet truputį pasuktas. Statinys pastatytas prie pat upės pylimo, pratęsiant senojo pylimo aukštį pamatų lygyje. Apsauginis Atmatos pylimas šioje vietoje supiltas dar 1777 m. Įėjimas į pastatą buvo iš šono, šiaurinės pusės. Šio fasado senuose atvirukuose matome tik dalį su vienu langu, kuris buvo toks pat, kaip reprezentaciniame fasade, tik be arkinės išimos. Kiek langų buvo šiame fasade, galima tik spėti.

Žydų sinagoga Atmatos pakrantėje tapo miestelio centro dominante. Mūrinis, tinkuotas ir baltai dažytas pastatas su papuošimais ant kraigo ir frontono šonuose, romantiškai lenktais smailiaarkiais langais ir tokios pat formos aukštomis, bet negiliomis nišomis kiekvienam langui, sudarė arkadų įspūdį, išsiskyrė ramiame žalių medžių fone Rusnės kraštovaizdyje. Pastatas tikrai puošė čia įrengtą keleivių krantinę.