Keturios kaip viena, arba maža dangaus karalystė...

Tai pasakojimas apie neapsimestą gerumą. Senoka istorija. Bet malonu ją prisiminti, kai žmogelius šluoja koronavirusas. Kodėl? Dėl atjautos, kurią senutės jautė viena kitai ir bet kam. Jos į viską žiūrėjo gailesčio pilnomis akimis, pasiruošusios užtarti, padėti svetimam bent žodeliu, nors pačios vos beruseno. Gyveno, klibėjo be pykčio, godumo, paniekos. Jas šildė malda ir tarnystė artimam. Susipažinkime, kad ir pavėluotai, vardan tikėjimo į gėrį, kilnumą. Juk tų dalykų trūksta.

Mažam kambarėly

Ant sienos – didžiulis paveikslas su Išganytoju. Stalas užklotas ceratine staltiese. Jo viduryje – gėlė vazonėlyje, storais apdulkėjusiais lapeliais, aukštielninkas guli laikrodėlis juodu ciferblatu. Laiko matuoklis tiksi, bet negirdimai Anelijai Grinkevičiūtei.

„Žmonių dovana, ne valdžios“, – sakė 92 metų seneliukė, panaši į sutirpusią vaškinę žvakelę. Žiema ar vasara – jai tas pat, rytas ar vakaras – tas pat, skanus valgis ar neskanus – tas pat. Vaikai auga, senelės mąžta. Buvusi medicinos sanitarė stovi kambario viduryje, tirtančia rankele prisilaikydama stalo. „Nieko nebelaukiu, - šnibžda jos pabalusios lūpos – nieko“.

Paskui pasakoja apie Antrąjį pasaulinį karą, apie nuo geležinkelio pylimo virstančius, ropojančius vienas ant kito vagonus, apie šaižų armotų griaudėjimą. „Verkia žmoneliai, čypia gyvulėliai“, – vėl jos slopstantis balsas. Karas ir merdintis tėvas lovoje – baisiausi Anelės prisiminimai. Jie vis stojasi prieš jos akis tarsi tvirtindami, kad pasaulyje nieko gero, tik kančia. Ką ji bedarytų, kaip bepakeltų ilgą dieną ir naktį, jei ne mažosios bendruomenės draugės, jei ne malda, jei ne mišios...

Tauragė, Bažnyčios gatvė, namas Nr. 3. Čia gyveno keturios senutės: Anelija Grinkevičiūtė, Ona Šukytė, Anastazija Sakalauskaitė ir Veronika Telksnytė. Keturios davatkėlės, žmonių dar pagarbiai vadinamos Dievo karvutėmis. Juk joms berūpi malda, rožinis. Rūbeliai kelionei į amžinybę iščiustyti, sudėti skrynion. Bus kas apvilks. O kol kruta, kiekviena turi savo kampelį, gi šiaip – bendruomenė. Dalijasi viskuo: gerumu, pareigomis, valgiu. Pareigų tiek, kiek stiprybės belikę, kiek išgali. Jauniausia – Veronika, gimusi 1911-aisiais. Stipresnės globoja silpnesnes. Nuoširdžiai, ne taip kaip prieglaudoje. Jei skauda vienai, tai skauda visoms. Metai ašarų neišdžiovina – tik kūną. Ko gailėtis, jei ne artimo. Gal turtų, dyko buvimo? Laikini dalykai, klaidinantys žiburėliai tyruose. Taip džiaugiasi laukinis, gavęs tviskantį vergo antkaklį.

Anastazija

Virtuvėje, kur karšta, dar apsisuka, dar tveria Anastazija. Ji, bene, linksmiausia, nors, norėdama palikti puodus, remiasi lazdute. Toli nenutipensi – mieste nebuvusi keletą metų. Produktus atneša pažįstama. Anastazija – rokiškietė, iš Laužadžių kaimo. Bet tėviškės kaip ir nebėra, tik senas ąžuolas tebestovi vienas tarp žemės ir dangaus it našlys. Gaila jo. Visų Anastazijai gaila.

Pietus beruošdama galvoja, kaip kitoms įtikti, o jai pačiai kaip bebūtų. Juokiasi pusantro danties beturinti. Juokiasi ir iš to, jog kažkas vienuole pavadinęs. „Kai nevedusios, tai ir vienuolės“, - šypsosi šeimininkė. Žinoma, gražiausias laikas – jaunystė, kai į atlaidus važiuodavę. Amžiną atilsį mamunėlei Grasildai, išmokiusiai tikėjimo tiesų. Malda ramina. Kur benueitum, jei nebūtų bažnyčios.

Bažnyčia visus priima: ir kreivus, ir tiesius. Gerai, kad ji čia pat, už kelių žingsnių. Niekas nesutrukdys pasiekti klauptus: nei lietus, nei sniegas, nei pikta valia. Nebent dangus akmenimis prakiurtų. Bet taip nebus.    

Onutė

Nelaimingiausia Onutė. Nebemato. Jaučia šviesą, šešėlį ir kalbantįjį. Rega išblėso nepastebimai, kaip ir gyvenimas. „Kiek praėjo, o, rodos, nieko nebuvo. Turiu laukti mirties, daugiau nieko“, - liūdnai sakydavo Onutė. Anot jos, niekuo negalėjusi pasididžiuoti, išskyrus tarnystę: nuo 22 metų žmonėse. O Šukių sodyba seniai pradingo – namus nugriovė, obelis išrovė. Tėviškė – lygus laukas.

Kas bešildė Onutę? Tikėjimas, tikėjimas į Viešpatį. Nesvarbu, kad buvo išduotas, nukryžiuotas, bet skleidė apie save gėrį, tiesą. Jo mokymas nemirtingas.

Savi sopuliai pasimiršta, kai dėl kitų suskauda

Senatvė – ne džiaugsmas. Kas nežino! Bet kai žmogus ima širdin svetimą nelaimę ir pasirūpina kitu, savos bėdos tarsi sumažėja. Kiekvienas vakaras Veronikai atnešdavo skausmą, kai nuo ištinusios kojos traukdavo veltinį. Labai seniai ji nukrito nuo kėdės ir susilaužė kairę koją. Medikai švietė, bet nepamatė. Pamatė po šešerių savaičių, kai koja kreivai suaugo. Ką bedarysi? Veronikos globotinė Onutė tąkart pabylojo, kad senas daiktas gydytojams mažai berūpi. Duoda tabletę, kuri nei gydo, nei gelia, kaip vanduo. Taip jai menasi. Skųsiesi ar nesiskųsi, bus kaip Dievulio skirta. Gyvas – ir džiaukis.

Žmogui ne taip daug reikia, kaip pats mano, kad būtų laimingas. Kuprotieji tą supranta. Gi sveikas, žiūrėk, blaškosi, jam vis negana ir negana. O pabaigoje gauna tą patį, ką slunkius gavo. Tiesa, slunkius ilsisi kapelyje, skubėjęs viską gauti „čia ir dabar“ – kape po marmuro luitu. Ar pastarajam šilčiau? Darbuotis, kol gyvas, būtina, bet ar vis bėgant uždusus, paknopstomis, kitus skriaudžiant?

Senas žmogus supranta, kad jį bepalaiko tikėjimas. Veroniką Telksnytę tikėjimas palaikė visą gyvenimą. Net kai dėl jo prisiėjo palikti darbą Pasvalyje, Panevėžyje. Kartą atleido iš banko, kartą – iš vaikų namų. Vis dėl to paties, dėl tikėjimo į Dievą. Tuometė valdžia dėjosi tikinti į komunistinės moralės kodeksą, kuris vertė griauti ir rauti iš pašaknų visą seną. Ir rovė, palikdami duobes žemėje ir žmonių sielose. Gerai, jog ne visi tam pasidavė.

Felikso ir Konstancijos dukra Veronika užaugo būtent tokia. Megzdama baltutėlį užtiesalą Luokės bažnyčios altoriui, ji yra sakiusi, kad žmogaus gyvenimo naudingumas matuojamas pagalba artimui. Tai yra gražiausias tikslas ir geriausias atlyginimas krikščioniui. Ji paliko vilties pėdsaką, kaip ir kambarėlio draugės. Ne veltui kaimynai, prisimindami kuklias senutes, mano, kad jos pelnė dangaus karalystę, net jei panašios nebūtų.